1 nuotr.Populizmas (iš lot. populus - žmonės, liaudis) - politinė strategija, kuria apeliuojama į „liaudį" ir „sveiką protą", kartu demonstruojant priešiškumą politiniam ar socialiniam elitui, dažnai tą darant be konkrečių ideologinių nuostatų. Taip rašo viską žinanti „Wikipedia". Ir priduria, jog dažnai ši sąvoka vartojama menkinamai, pavyzdžiui, kalbant apie politikus, siūlančius suprimityvintus sudėtingų problemų sprendimus.
Todėl mūsuose šitas žodis skamba kaip keiksmažodis. Nori įžeisti oponentą - pavadink populistu. Nors populistų siūlymai iš tiesų liaudžiai labai priimtini. Jie gali būti paprasti, logiški, net reikalingi, bet... netinkami visuotinai veikiančiai sistemai.
Todėl šiandien populizmas, tai: leisti gyventojams atsiimti pensijų fonde sukauptas lėšas; apriboti bankų taikomas palūkanų normas; nutraukti elektros energijos rinkos liberalizavimą; kelti minimalią mėnesio algą tiek, kiek siekia infliacija; nustatyti antkainių dydžių ribas didiesiems prekybos tinklams; ankstinti pensinį amžių ir pan.
Vos ištarus šias frazes, politinės sistemos tarnų oda pašiurpsta. „Absurdas, nesąmonė, populizmas", - šaukia jie, aiškindami, jog vos pabandžius įgyvendinti vieną iš šių idėjų, valstybė sugriūtų, bankrotas ištiktų ir ateitų pasaulio pabaiga. Nediskutuotina.
Bet populizmas, tinkamos partijos apvilktas mandrais žodžiais, jau virsta genialia idėja. Verta plojimų žemai lenkiant galvas.
Todėl šiandien jie kalba apie: galimybę žmonėms pasiimti dalį pensijų fonde sukauptų lėšų ar leisti stabdyti kaupimą; leisti susigrąžinti bankams mokamų palūkanų dalį; galimybę pakeisti nepriklausomą elektros tiekėją ar visai jo nesirinkti; kurti sudėtingiausias minimalios algos apskaičiavimo formules; aiškintis ar didieji prekybininkai neveikia kartelyje ir nieko neišsiaiškinti; vis ilginti pensinį amžių, bet leisti žmones į išankstinę pensiją.
Tai jau visai kitas reikalas, tiesa? Ar visgi mūsuose populistai skirstomi pagal pavardes, o ne pagal idėjas?
