1 nuotr.Šią frazę dažnai galima išgirsti iš vyresnio amžiaus žmogaus. Tą dažnai girdime ne tik iš giminaičių, žurnalistai tai girdi ir kalbindami žmones gatvėse.
Neseniai kariuomenė prisipažino, kad apie karą klausia net kasininkai, parduotuvėje pamatę žmogų su uniforma.
Ekonominė ar politinė krizė, didėjančios kainos ar kitos negandos senyvo amžiaus žmonėms visuomet atrodo išgyvenamos. Bet tie, kas jau yra išgyvenę karą, dažnai primena: „Svarbiausia, kad tik nebūtų karo."
Karo kasdienybė įsirėžia į žmogaus atmintį visam gyvenimui ir palieka neužgyjančias žaizdas. Mano močiutė yra pasakojusi apie gyvenimą karo laiku. Jos tėtis du kartus buvo priverstas padegti savo šeimos namus ir bėgti slėptis. Ilgaamžė močiutė visą gyvenimą nepamiršo tų laikų, pasakojo apie savaites, kai su kitomis šeimomis slėpėsi bunkeryje po žeme. Ten nebuvo nei šildytuvų, nei elektros, nei kanalizacijos ar maisto sandėliukų. Nieko panašaus į dabartines slėptuves, kurias įsirenginėja žmonės dienai X.
Karas - ne kurortas ir ne kompiuterinis žaidimas. Tai realybė, iš kurios dalis negrįžta, kiti grįžta be kojų ar rankų. Šiandien tai puikiai žino Ukrainoje gyvenančios žmonos ir mamos, kurių sūnūs ir vyrai tai patiria savo kailiu.
Todėl stebint, kaip patogiai ant sofų sėdintys ir karštą vynelį gurkšnojantys įtakotukai internete siuntinėja JAV ant trijų raidžių ir rėkauja, kad mes pasiruošę kariauti, atrodo mažų mažiausiai neadekvatu.
Bepigu, kai paties planas būtų „tepti slides" į Graikiją ar kitą šiltesnę vietelę, kur būtų galima viską patogiai stebėti saugiu atstumu.
Beje, norinčiųjų kariauti ir dabar laukia Ukrainoje. Šiuo metu ten kovoja lietuviai, kurie savo noru stojo į karo frontą. Ir neslepia, kad karo realybė yra baisi.
Esu tikra, kad išgyvenę ir jie visada tai prisimins ir taip pat kartos mūsų senelių frazę „Kad tik nebūtų karo".
Kad tik neliktume be savo namų, be savo artimųjų, vyrų, brolių, seserų, tėvų.
