Nors Lietuva balsuodama antrajame rinkimų ture jau išsirinko prezidentą, viešojoje erdvėje vis dar netyla diskusijos apie tai, kad pirmajame ture dalyvavęs kandidatas Eduardas Vaitkus visgi surinko kažkiek procentų balsų.
Seime nacionalinio saugumo ekspertai jau ketina ieškoti sprendimų, tik neaišku, nei ką, nei kodėl reikia daryti.
Dar toliau žengė visokie įtakotukai, pradėję kalbėti apie tai, kad už E.Vaitkų balsavę gyventojai - pavojus valstybei ir nacionaliniam saugumui.
Didžiausiu taikiniu iš karto tapo tautinių mažumų atstovai. TV studijose politikai ir žurnalistai dar rinkimų naktį diskutavo - ką daryti su tomis mažumomis, kad taip balsuojančių būtų kuo mažiau. Gal reikia daugiau tokių „vienijančių" ir „tinkamą vietą" šiems Lietuvos piliečiams rodančių sprendimų, kaip kad rusų kalbos mokymosi draudimas Vilniuje?
Pasirodo, taip mūsų valdžios elitas supranta demokratiją. Nors esame demokratinė valstybė, kurioje dalyvauti rinkimuose teisę turi kiekvienas ir kiekvienas turi teisę balsuoti, kaip jam patinka. Bet dabar aiškėja, kad balsuoti galima tik taip, kaip reikia.
Kitaip - tapsi valstybės priešu. Nors žurnalistų kalbinti už E.Vaitkų balsavę rinkėjai vieningai tikino, kad balsavo už kandidatą, kuris atvirai pasisakė prieš karą. Jie išgirdo tokią žinutę. Pasirodo, pavojus valstybei jau yra ne karas, o siekis jo išvengti.
E.Vaitkus iš karto buvo nepatogus politiniam elitui. Vietoj to, kad būtų leidžiama žmonėms išsakyti savo nuomonę, E.Vaitkų buvo bandoma eliminuoti. VRK nusprendė net nespausdinti E.Vaitkaus rinkiminės programos.
Galiausiai teismas patvirtino, kad tai neteisėta. Ir tai niekam neužkliuvo, niekas nedrįso iškelti klausimo, ar taip galima.
Juk ne simpatijomis vadovaujamasi demokratinėje ir teisinėje valstybėje. Jeigu nematome, kaip įstatymai laužomi kovojant kad ir su mums nepatinkančiu žmogumi ir nieko nedarome, argi galime būti ramūs, kad rytoj neatsidursime jo vietoje?