Dažnai manome esą geresni, gražesni, protingesni, nei rodo veidrodis ar mato mus supantis pasaulis. Tai žmogiška. Ar tokios pat apsaugos nuo šio sudėtingo laikotarpio skersvėjų ieško aukštus postus turintys veikėjai, slėpdamiesi jau ne už kreivų veidrodžių, o už stebuklingos frazės “kolektyvinė atsakomybė”?
Kur tik koks visuomenės skaudulys, ten iškyla aklina siena. Pridaryta blogų darbų, bet nėra į ką parodyti pirštu, pareikalauti atsakomybės, galų gale nubausti. Nusikaltimas be bausmės - tai ne kurio nors kodekso, o mūsų realybės straipsnis.
Štai dešimt metų ligonių ir juos gydančiųjų laukiama elektroninė sistema. Kur ji? Milijonai išplaukę, programą kuravęs veikėjas gavo du papeikimus ir sočiai aria valdiškame poste pradėtą vagą. Tik jau savo privačiame darže. Seimas apdeda mokesčiais įmones ir jų darbuotojus, važinėjančius tarnybiniais automobiliais, tačiau kažkodėl pamiršta pats save. Nedarbas jau tiek įsisiūbavęs, kad procesas tampa nebevaldomas, bet kažkodėl Vyriausybė tik dabar pasiraitoja rankoves su tuo kovoti. Maisto kainomis tebelenkiame visą Europą, nors gyvename kone skurdžiausiai. Tačiau rankų, galinčių palengvinti šią naštą, nėra. Nėra atsakingųjų, nėra galvos, kuri skaudėtų, nes atsako visi, t. y. niekas.
