1 nuotr.Vakar minėjome Kovo 11-ąją, šalies vadovai pompastiškai kalbėjo apie Lietuvą ir patriotizmą. O kiek iš tikrųjų mums jo reikia šiandien, kai tautos balsas dažnai negirdimas.
Globalėjame nuo šaknų iki viršūnių, tautos šaknys svarbios, deja, tik patiems tautiečiams, o valdžia susirūpinusi viršūnėmis, o ten - aukštai - klesti kitokios idėjos. Apie jų grėsmę kalba iškilūs šalies veikėjai, tačiau kol kas šių idėjų žalingumas valstybės vadovų neeskaluojamas.
Žmogaus tokia jau prigimtis, kad jam svarbiausia šeima, teritorija, kalba, tik tuomet valstybė, nes ji neegzistuotų, jei nebūtų jau išvardytų dalykų. Todėl piliečiai kovoja už save. Tačiau tokioje kovoje neretai priversti pasijusti vos ne valstybės priešais. Nes Briuselio vertybės kitokios. Čia svarbiausias europietis - nežinantis, kas yra valstybių sienos, skirtinga valiuta, skirtingos kultūros. Toks idėjinis europietis, kurį norima sukurti, egzistuoja jo kūrėjų galvoje, bet ne realybėje. Nes žmogus, kuriam nesvarbios jo šaknys, pasmerktas žlugti.
Jau ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel pripažino, kad multikultūralizmo idėja, taip piršta iš pradžių, žlugo, nes dauguma tautų nesiintegruoja į kitų valstybių tradicijas, o kuria savas - alternatyvias. Taip daro islamistai, dėl kurių Vokietija jau sunerimusi, mat baiminasi neramumų.
Jokia „naujojo žmogaus” idėja nevirs tikrove, o anksčiau ar vėliau žlugs. Receptas: mylėkime savą, kalbą, valstybę. Tai receptas nuo visų negandų.
