Tik nereikia sakyti, kad niekas jumis (ir mumis) nesirūpina. Ačiūdie, dar yra tokių. Kitaip ir būti negali, nes valstybės be valdžios nebūna. (Velnias, ėmiau ir per anksti išsidaviau, kad kalbėsime apie mūsų globėjus ir rūpintojėlius - valdžiukus.)
Žinoma, norint kad valdžiukas rūpintųsi paprastuoliu, pirmiausia jis turi ne tik pats savimi rūpintis, bet ir deramai apsirūpinti - net su kaupu, kad galėtų ir visą giminę apipilti jeigu ne auksu, tai bent jau Lietuvos valstybinio banko bilietais - kitaip koks iš jo dievukas, kitaip - ką jis toj valdžioj veikia, kitaip - argi dalins jis ubagams saldainius, jei pats bus alkanas. Alkaniems valdžioj nėr vietos, tad alkanuolis jei ir pakliūna kartais per klaidą į valdžią, tai joj vis tiek ilgai neužtrunka - jį kolegos mikliai, anot V.Kudirkos, išpašolvonina kaip negabų, nemokantį dirbti (arba vogti - šiam sakiny žodžiai „dirbti“ ir „vogti“ yra sinonimai).
Beje, Nepriklausomybės aušroj išmėžę iš riebių barščių komunistinius bonzas, valdžion subėgo anaiptol ne milijonieriai, o tautos ir sąjūdžio sūnūs ir dukros, bet... kaip danguj, taip ir ant žemės - kai per visus galus valdžioj esamam piliečiui kišamas geresnis gyvenimas, vienusyk net švariausios sąžinės savininkas ima ir neatsilaiko. Sunku, kai rimtai pagalvoji, jį smerkti - ir pats, matyt, sukluptum, nes kankinimo valdžia dar niekas nėra ištvėręs, nebent laiku būtų pabėgęs, bet tokius net neišmanėliai dažniausiai vadina tiesiog durniais.
Dar vienas būdas
Dar paprastuoliu rūpinamasi (tiesa, daugiau tik liežuviu) prieš rinkimus ir panašias akcijas. Tokios akcijos žmones ir juokina, ir piktina, bet be jų demokratinė valstybė dar nesugalvojo kaip išsiversti. Įlenda kokia nors kalbanti galva - pažiūrėti nėra į ką, - į televizorių ir kad jau suokia, kad jau čiulba, nors ant voties dėk - iščiulps. Ir svarbiausia, kad žinai, jog, rupūžė, meluoja nė nemirksėdamas, kad kabina, anot tautosakos, makaronus, bet vis tiek išsižiojęs klausai - na, maloni ausiai muzika tie pažadai. Gerai įsiklausykit ir išgirsit: jau po trupučiuką prasideda melagių čempionatas, mat pražydus pavasarį sodams Zenonas organizuoja to čempionato finalą - nugalėtojui bus suteiktas Prezidento titulas, gaus jis ir dovanų - nemenkus rūmus Daukanto aikštėj. Tiesa, visa tai - tik keleriems metams, bet užtat tuos kelerius metų galėsi vartytis kaip inkstas taukuose - o ir po to. Tad stengtis pranokti melais ir pažadais savo priešininkus trokšta visi dalyvaujantys čempionate. Kiek jų bus, dar nelabai aišku, bet kad bus juokinga, neabejoju - kitaip dar nėr buvę. Žinoma, dalyvių gausa, melagysčių lygiu, absurdiškumu ir numeriais bei programomis, kurių galėtų pavydėti net patys „krūčiausi“ pasaulio cirkai, visus kitus renginius lengvai perspjauna Seimo čempionatai - mat, nugalėtojai įgauna teisę leisti SAU reikalingus įstatymus, tinginiauti, keliauti už dyką po pasaulį, o nugalėtojų nugalėtojai - net formuoti Vyriausybę ir žarstyti pinigus šakėmis. Tad verta bent jau liežuviais rūpintis tauta - ir, žinoma, tik IKI, o ne PO.
Tarp čempionatų
Kasdieniam gyvenime „mumis“ valdžiukai ir rūpinasi kasdieniškai. Paima atšipusį (kad būtų skaudžiau) peilį ir nupjauna nuo pensijų vieną kitą (pensininkui - tai labai didelis gabalas) litą, kad SAU prie visų privilegijų ir kanceliarpinigių (dabar jau, regis, tatai kitaip vadinama) galėtų prisisiūti vieną kitą tūkstantį. Ir kriuksi kiaulės akis įsidėję - nei gėdos, nei sarmatos. Ir džiaugiasi, rupūžės, kad paprastuomenės atmintis trumpa kaip vištų - iki sekančių rinkimų ji vis tiek užmirš, kad BUVOME blogi, kad apgavome. Na, o jei kartais su žiniasklaidos pagalba ir prisimintų, tai valdžiukai vieni ant kitų bėdą verstų ir nė pats velnias nesusigaudys, kas tada, anuo metu, tą kartą dėl to ar kitko kaltas buvo. Dar tarp čempionatų valdžiukai puola tauta ir jos saugumu (tikruoju saugumu, o ne departamentizuotu) rūpintis, kai atsitinka kokia nors nelaimė (apsaugok, Jetau, - kad tik neprikarksėčiau).
Vietoj recepto
Kol nebus už bjaurius nuopelnus prieš Tėvynę ir konkretų žmogų nubaustas bent vienas valdžiukas, sistema pus ir toliau. O jei kolektyvinė atsakomybė, - paklausite, - ką tuomet daryti? Atsakau: visą kontorą ir pasodinkit - palikit „darbinykus“ metus kitus „po darbo“, užkalkit kontoros langus grotom, užrakinkit duris ir išmeskit raktą; nereiks nei sargų, nei kalėjimų.
