1 nuotr.Tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje vis daugiau mokyklų savo vidaus taisyklėse nustato, kad pamokų metu, bent jau jaunesniųjų klasių mokinių mobilieji telefonai būtų pas auklėtoją ar budintį. Pastebima, kad tai skatina vaikus daugiau bendrauti tarpusavyje, gerėja jų pasiekimai moksle.
Vakaruose atsiranda kavinių, kurios informuoja klientus, kad viduje neveikia „Wi-Fi" ir ragina bendrauti gyvai.
Gal, sakyčiau, atėjo laikas ir kuriam nors iš gausybės Lietuvoje veikiančių sporto klubų įvesti tvarką, pagal kurią atėję sportuoti asmenys telefonus palieka rūbinėje ar, dar geriau, kokioje nors specialioje spintelėje ties įėjimu.
Neabejoju, kad tuoj pasigirs nepritarimo balsai ir pasipils aiškinimai, kaip aš nesuprantu to, jog telefonas daugeliui tapo „neatsiejama organizmo dalis". Visgi spėčiau, jog tokių balsų bus žymiai mažiau, negu, kad ir tyliai, bet man pritariančių.
Sutinku, jog gyvenime pasitaiko visko ir kartais tiesiog privalai būti nuolat pasiekiamas, tačiau tokie atvejai yra išimtis.
Didžiąją dalį laiko telefonų iš rankų nepaleidžiantys asmenys „analizuoja labai svarbias" instagramų, feisbukų, tiktokų ir kitų socialinių tinklų naujienas. Ir tai yra taip „svarbu", jog būtinai tuo reikia užsiimti plačiai išsiskėtus rūbinėje šalia kalno savo išmėtytų daiktų arba užėmus treniruoklį salėje.
Beje, į pastabas, kad naršymu galima užsiimti ir susikrovus daiktus ar sėdint ant kėdės, tokie „analitikai" reaguoja labai jautriai - kaip čia kažkas drįsta atitraukti jų dėmesį, nes dar kokią „aktualiją" praleis. Ir tokių „sportininkų", kiek pastebiu, vis daugėja.
Na taip, klubams rūpi pelnas, todėl tokios „smulkmenos" kaip „telefonautai" jų iki šiol nedomino, bet gal visgi pribrendome pokyčiams?
Gal pagaliau atsiras sporto erdvė be taip „mirtinai" būtinų išmaniųjų įrenginių?
