1 nuotr.Kuo šaltyn orai, tuo daugiau Lietuvoje postringaujama apie karštį. Štai Valstybės kontrolė skelbia, kad per likusią metų dalį „Lietuvos ekonomikos temperatūra, tikėtina, viršys 2017-2019 m. vidutinį lygį". O prezidentas Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje pareiškė, jog „Lietuva yra karštajame pasaulio taške". Kur pažvelgsi, visur - karštis. Ekonomika tuoj perkais, o, kalbant apie užsienio politiką, iš politikų burnų vis dažniau dvelkia pragaro alsavimu.
Jei valstybė taip kaista, ją valdantys asmenys turbūt turėtų pasirūpinti atvėsinimu, ar ne? Vyriausybės užduotis - neleisti perkaisti ekonomikai. Prezidentas kartu su Vyriausybe turėtų pasistengti, kad santykiai su užsienio šalimis nebūtų tokie karšti. Bandau sugalvoti užduotį ir Seimui, bet pastaraisiais metais vis mažiau aišku, ką jis apskritai veikia.
Deja, ekonomika turbūt ir toliau kais, o užsienio politikoje vis kalbėsime apie karštą tašką. Mat mūsų politikams ne tik nesinori, bet ir visai neapsimoka kažką vėsinti. Niekam iš jų neapsimoka. Kuo karštesnis taškas būsime, tuo daugiau progų jie turės dėtis valstybės gynėjais ir dar labiau kaitins užsienio politiką.
O dėl vidaus politikos ir ekonomikos, tai jų vėsinti irgi niekam neapsimoka. Opozicijai neapsimoka, nes kuo karščiau, tuo daugiau jie turės šansų laimėti rinkimus. Konservatoriams ir jų palydovams neapsimoka, nes jie labai įsijautė į krizių malšintojų vaidmenį. Jei kas ne taip, iškart šaukiama: bet šalyje juk krizė ar net dvi, mes čia niekuo dėti. Jei nebūtų jokios krizės, konservatorius ištiktų panika. Jiems taip pat geriau, kai karščiau.
Paprasti žmonės norėtų tik šiltų orų, ne karštos politikos. Nes šalti orai šią žiemą gali labai brangiai kainuoti. Politikos sinoptikai paprastiems žmonėms turbūt nieko gero nepasakytų. Kris tik jų pajamos, o ne politinė temperatūra.
