7 nuotr.Vakar buvo minima Tarptautinė žmonių su negalia diena. Lietuvoje negalią turinčių žmonių yra apie 160 tūkst. Visi jie - Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių teisės mokytis, gauti informaciją, bendrauti, dirbti, keliauti ir būti visaverčiais žmonėmis pažeidinėjamos kiekvieną dieną.
Nesistebėčiau, jei ką nors šis skaičius nustebintų. Nenustebčiau, jei yra žmonių, nežinančių, kad kaimynystėje gyvena negalią turintys žmonės. Nes gyvename valstybėje, kurioje apsimetama, kad negalios nėra. Ar bent jau elgiamasi taip, kad ji per daug akių nebadytų.
Kartais atrodo, kad dėmesio negalią turintys žmonės sulaukia tik šią dieną, kai minima Tarptautinė žmonių su negalia diena. Tuomet atsiranda galimybė ir valdiškų įstaigų duris praverti. Ir būti čia priimtiems, išgirsti gražių palaikymo žodžių. Ir pažadų, kaip visuomet.
Per daug renginių tokiai progai valdžia neorganizuoja. Jokių pompastiškų renginių ar apdovanojimų už nuopelnus valstybei, partijai ar lyderiui. Gal žino, kad ne visiems neįgaliesiems įveikiamos net ir šiuolaikinio Vilniaus miesto gatvės. Gal žino, kad ne kiekvienas išdrįsta dalyvauti viešuose renginiuose, skirtuose visiems. Nes vis dar galvoja, kad jis laukiamas tik ten, kur yra ženklelis „Neįgaliesiems“.
Ir visa tai toli gražu ne todėl, kad mūsų teisinė sistema nesutvarkyta ir iki šiol negalią turintys žmonės dažniau tik svajoja apie darbo vietą, nei ją gauna. Ir net ne todėl, kad šaligatviai netvarkingi, laiptai per statūs ar ženklinimo akliesiems nėra.
Tai nuopelnas valdžios, kuri neįgaliuosius mato tik švenčių dienomis arba per piketus. Tai nuopelnas politikų, kuriems nekyla klausimų, kai judėjimo negalią turintiems žmonėms įrengiamas su neįgaliojo vežimėliu sunkiai įveikiamas takas jūros link. Nors neva pritaikytas būtent neįgaliesiems. Kai valdžiai nekyla minčių reikalauti iš valstybės išlaikomo transliuotojo eterį pritaikyti neįgaliesiems, apie kokią integraciją, įtrauktį ar kitą skambų žodį galime kalbėti? Tai valstybė neįgali, o ne joje gyvenantys žmonės
