Po truputį artėjant didžiosioms metų šventėms, per televiziją jau transliuojami reportažai apie likimo nuskriaustus žmones. Jautriuose epizoduose pasakojamos vienišų senelių istorijos, negalią turinčių vaikų kryžiaus keliai lengvesnio rytojaus link. Daugybę metų šie žmonės sulaukia sotesnio kąsnio ir geresnio gydymo tik paprastų piliečių pagalbos dėka.
Metų metais besitęsiantys labdaros projektai, kurių dalyvių daugėja kasmet ne juokais skaudina. Tuo pačiu metu, kai politikai kalba apie kylančius atlyginimus, augančią ekonomiką, mes vis dar remiame tuos, kuriuos išspjovė ir taip mus išlaikomos sistemos. Medicinos paslaugų negauna vaikai, kurių tėvai moka mokesčius, visą gyvenimą valstybei dirbę seneliai priversti badauti.
Ir ne tik. Dar neseniai metėmės neperšaunamoms liemenėms Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinei „Aras“. Greitai gal ir gaisrininkų aprangai reikės susimesti. Po kelerių metų gali tekti mestis ir jų įrangos atnaujinimui. Nereikia toli į priekį žiūrėti - ką tik metėmės Alytaus gaisrui gesinti.
Tikiuosi, valdžia nepripras prie tokio piliečių beatodairiško gerumo, nepradės reikalauti prisidėti papildomai prie medikų, policininkų, pedagogų atlyginimų, kurie šiaip jau mokami iš mokesčių mokėtojų sunešamo biudžeto. Bet jo, paaiškėja, viskam neužtenka. Tiesa, esame kaltinami, kad vis vengiame mokesčių, vis tūnome šešėlyje. Neseniai išgirdau įdomią idėją - jeigu Seimo nariams mokėtume tokius atlyginimus, kokius pavyktų surinkti per labdaros projektą, o sergantiems ir skurstantiems padėtume iš valstybės biudžeto. Ir skirtume tiek, kiek jiems reikia.
O Seimo nariams, renkant labdarą, dar galėtume gyventojų paprašyti prisidėti atitinkamai tiek, kiek parlamentarai mano, kad Lietuvai gero padarė. Jei esi įsitikinęs, kad tavo rinktas Seimo narys gerai atstovauja tavo interesams, - 10 eurų auka. Jei manai, kad darbą dirba prastai, į posėdžius nevaikšto, - skambutis už 2 eurus. Kaži, gal ir mokesčių į biudžetą būtų surenkama daug daugiau.