1 nuotr.Ką pastatysime į atlaisvintą P.Cvirkos paminklo vietą? Ar kokiai nors santechnikų dirbtuvei jau užsakyta suvirinti naują vamzdį? Ar Vilniaus savivaldybė jau paskelbė viešąjį vamzdžio suvirinimo konkursą? Išdalino užklijuotus vokus su vamzdžių diametrais? O gal, pasitarusi su Kultūros ministerija, organizuos tarptautinį vamzdžių apvirinimo konkursą. Kiekviena mums palanki valstybė galėtų dovanoti po vamzdį. Iš gautų vamzdžių sukurtume skulptūrą - Draugystės vamzdyną. „Drūžbą“. Tik kitą. Dėl „remonto“ neuždarytą. Pasvirusį į Pylimo gatvę tokiu kampu, kad netrukdytų pravažiuoti troleibusams.
Nežinau, kuo „Dul dul dūdelės“ autorius vertingesnis už „Cukrinių avinėlių“ autorių. Ar kad žvalgybininkas buvo, ar kad dar gyvų artimų giminių turi. Ar kuo ta pati dūdelė vertingesnė už ankstyvąją Salomėjos Nėries poeziją. Ir kaip nustatoma, kuris daug, daugiau ar daugiausiai kolaboravo su okupantais. Kad ir kaip būtų, paminklai tik stūkso. Laikui bėgant, ideologijos savaime nudyla. Ar kam svarbu, su kuo kažkada kolaboravo Florencijos Medičiai? Tačiau jei bent vienas iš Medičių būtų atsistojęs prie Kryžkalnio, jau seniai būtų pasprogdintas. Nes reikia žemaičio. Nes lietuvis įsivaizduoja istoriją kaip visiškai trumputę atkarpą. Ir toje atkarpoje arba myli, arba nekenčia. Tik niekaip neįsivaizduoju, kaip gali įsimylėti ar nekęsti skulptūros, netgi vamzdžio, jei nesi mitologinis Pigmalionas. Ją galima vertinti tik visiškai ištobulintos koncepcijos požiūriu. Kaip laikinąją arką, kurią, remiantis viena menine koncepcija, reikėjo nuardyti maždaug po mėnesio. Todėl dabar juokinga, nes nelaikina. Liko rūdyti. Be to, negi neįdomu, kaip 1959 m. menas perteikia ideologizuotą P.Cvirką. Vos ne kaip Michailo Šolochovo personažas. Švarkas - nerūpestingai per petį, žvilgsnis - į šviesų rytojų. Tik cigaretės trūksta - ir būtų matrosas iš „Pakeltos velėnos“. Negi tikrai neįdomu aikštėje pasilikti?
Įsivaizduokime, jog XIX-XX a. lietuvių romantikų ir istoriko Adolfo Šapokos taip nekenčiamas, Lietuvos „išdavikas“, Vytauto Didžiojo „žudikas“ Lenkijos karalius Jogaila būtų palaidotas ne Vavelio (Lenkija) katedroje, bet Kupiškyje. Uolieji lietuviai superpatriotai tą kriptą jau seniai būtų užmūriję. O gal net visai sunaikinę. Kad ant antkapio neliktų nekenčiamo Jogailos portreto. Rezultatas - dabartinės kartos daug blankiau žinotų, kaip iš tikrųjų atrodė visoje Europoje garsios Jogailaičių dinastijos pradininkas. Jei visi, principingųjų lietuvių pavyzdžiu, taip vartytų paminklus, italai jau seniai būtų pamiršę ir Bordžijas, ir Medičius. O ukrainiečiai neišsaugoję Lietuvos didžiojo etmono Konstantino Ostragiškio (XVI a.) antkapio. Bet jis išliko net ir sovietiniais laikais. Nors K.Ostragiškis, kaip skelbia antkapis, pasiekė 63 pergales prieš Maskvą ir totorius. Ir nudažė Dniepro upę priešų krauju.
