Audrius Butkevičius: 2024 metai saugumo nežada

- Kokie buvo 2023-ieji metai?

- Kaip reta didelės įtampos ir mūsų visų saugumui bei gerovės išsaugojimui pavojų kėlę metai. Deja, bet tenka konstatuoti, kad šie metai nevedė ir neveda į saugesnį rytojų. Netgi priešingai, kitąmet prognozuoju mums visiems naujus netikėtumus. Braška ir testuojama viskas, kuo daugybę metų mūsų politikai ramino visuomenę ir apgaudinėjo save, nes vis dažniau užsiduodame klausimą, ar NATO iš tikro yra tas saugumo garantas, kuris gali užkirsti kelią karo veiksmams mūsų teritorijoje?

Netgi tradiciškai deklaravę NATO reikalingumą, politikai ima viešai klausinėti - ar tikrai suveiks 5-asis NATO straipsnis? Tačiau tuo jų kovingumas ir apsiriboja. Nes be klausimėlių, ar gerasis dėdė iš JAV arba Vokietijos padarys už mus tai, ko nepadarėme patys, visas jų įkarštis ir „noras" ginti Tėvynę baigiasi.

Braška ir Europos Sąjunga. Darosi vis aiškiau, kad konsensuso principas, kuriuo pagrįstas ES sprendimų priėmimas, gali būti išnaudojamas šantažui ar net korupcijai, kaip ką tik parodė Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas, „išgėręs arbatėlės" už 10 mlrd. eurų. Už jo jau stovi slovakų premjeras Robertas Ficas (Robert Fico), kuris vis garsiau kalba apie tai, jog mėgsta pitą. Ir Nyderlandų premjeras Markas Riutė (Mark Rutte) bando rasti ES sprendimus, naudingus jam ir jo partijai.

Tokie politiniai veikėjai tik spartina ES federalizacijos procesą ir ant mūsų parlamentarų stalo gula dokumentai, keičiantys ES sutarties punktus, o mūsų parlamentarai, net nesugebėję jų tinkamai išsiversti į lietuvių kalbą, mankštinasi rankeles jų pakėlimui. Tik ką tai pakeis? Nes, tarkim, kaimynai lenkai per beveik dvejus metus trunkantį karą vos ne tris kartus padidino savo gynybos pajėgas ir įsileido JAV karines bazes, privačiai ir ne tik sakydami, jog iki labai tikėtino jų konflikto su Rusija gali būti nelikę ir trejų metų.

Netikėtai rusai gavo dar vieną naują NATO narę - Suomiją, kuri ne tik sudarė sutartį su JAV, bet ir puolė remontuoti jos kontingentui skirtas karines bazes.

Danai, kaip per kalkę atkartojantys šiuos veiksmus ir tingiai skandinaviškai bandymai padaryti viską negreitai, bet labai gerai, akimirksniu susilaukė amerikietiško - jūs ką? To užteko, kad ir jie imtų sparčiau judinti savo nuo gero alaus išplerpusius pilvus.

Analogiškas pozicijas užima švedai, tiesa, dar negavę NATO statuso de facto. Visgi visiems besidžiaugiantiems tokia Redžepo Tajipo Erdogano (Recep Tayyip Erdogan) sukurta kiaulyste kaip švedų sulaikymas nuo tapimo aljanso nariais, galiu pasakyti, kad Švedija NATO priklauso jau nuo praėjusio amžiaus pabaigos ir NATO kariniuose planuose jų divizijos įskaičiuotos taip pat, kaip ir formaliai neutralumą saugančių šveicarų.

Tiek švediškas, tiek suomiškas, tiek šveicariškas neutralitetas pasirodė besą gražia tradicija ir šiandien manęs niekas taip nedžiugina, kaip šaunūs suomiai, gebantys jau dabar, esant reikalui, bet kuriam agresoriui priešpastatyti geriausių Europoje ketvirtį milijono pėstininkų.

Todėl dar kartą sakau, kad šie metai atnešė tik įtampą ir, mano vertinimu, nepakankamus Lietuvos valdžios pasiruošimus naujiems iššūkiams. Bet gal dar ir mes suspėsime, nes ir potencialiam priešininkui taip pat sekasi ne kaip.

Beje, įprastas pasaulis braška ne tik senojoje Europoje. Kinijos ir JAV konfliktas, realizuojamas Taivano sąsiauriuose, yra dar viena milžiniška, bet laikas nuo laiko amerikietiškos diplomatijos apmalšinama problema. Tačiau politinis sprendimas, galintis duoti saugumo garantijas tiek taivaniečiams, tiek ir visiems, kurie bijo galimo JAV - Kinijos karo, niekaip nepriimamas. Čia galima išskirti nebent Didžiąją Britaniją, kuri savo išskirtines poveikio galimybes realizavo sukurdama blokelį AUKUS (Didžioji Britanija, Australija, Naujoji Zelandija, ne viešai - ir Taivano karinės pajėgos bei augantis Indijos susidomėjimas šiuo aljansu). Tokiu būdu Indokinijos regione įtampų svarstyklės pasiekia pusiausvyrą. Bet ar ilgam?

Taip pat žvilgtelkime į mums patį svarbiausią ir įdomiausią saugumo problemų teatrą - Ukrainą. Šiandien Vakarų žiniasklaidoje netrūksta straipsnių, kuriuose kalbama apie ukrainiečių nesugebėjimą realizuoti savo planų, apie vis sėkmingesnį rusų puolimą ir pateikiami blogai užmaskuoti derybų siūlymai. Kaip žmogus, kuris nuo 2014 metų neišlenda iš ukrainietiškų konfliktų tematikos, galiu pasakyti, jog ši keista Vakarų žiniasklaidos pozicija neatitinka realios padėties.

Nuo 2023 m. pavasario fronto linija Ukrainoje stovi tarsi įkalta, o tose vietose, kur rusų pajėgos dėjo didžiausias pastangas okupuoti labai nedaug jiems galinčias pagelbėti teritorijas, tokias kaip Avdejevka, Rusija pasistūmėjo labai menkai. Ir tik dėl politinių manipuliacijų JAV ir ES, kuriomis stabdomi tiekimai Ukrainai, Rusijai pavyko išlaikyti šią pusiausvyrą. Todėl drįstu teigti, kad ir toliau mūsų pagrindiniu saugumo politikos uždaviniu yra išsaugoti ir stiprinti Ukrainos gynybinį potencialą.

Kita vertus, Lietuvos, kaip vienos silpniausių grandžių NATO gynybos linijoje, gynybos organizavimas nelaukiant, kad dislokuota vokiečių brigada išspręs visus mūsų uždavinius, yra ne ką mažiau svarbi užduotis.

Minų laukų, „drakono dantų" ir kitokios įtvirtinimo linijos tęsiasi tūkstančius kilometrų Ukrainos pasienyje su Rusija, Baltarusija ir fronto linijoje su Padnestre bei Paazove. Vis labiau darosi aišku, jog gynybinių įtvirtinimų organizavimas sprendžia daugybę šio karo problemų. Todėl natūralu, kad vienu pagrindinių uždavinių turėtų būti Suvalkų koridoriaus gynybos stiprinimas, išsaugant šią, išskirtinai svarbią Baltijos šalims bambagyslę. Ir tai turi būti realizuojama mūsų rankomis. Bandymas įrodyti, jog be vokiečių negalime sukurti 5 tūkst. karių turinčios brigados yra žalingas savęs ir partnerių apgaudinėjimas.

Baigdamas noriu pasakyti, jog šio karo situacija, kai tiek Rusija, tiek Ukraina yra priverstos ieškoti fronte galinčios kovoti gyvosios jėgos ne savo šalyse, kai rusai ieško karių Nepale ir Afrikoje, rodo, jog jėgų pusiausvyra pasiekiama milžiniškomis pastangomis, o mes esame pajėgūs spęsti didžiąją dalį gynybinių uždavinių patys, nelaukdami pagalbos iš Vokietijos.

- Situacija Ukrainoje. Kokios būtų prognozės kitiems metams?

- Manau, kad kitais metais karo pabaigos nematysime. Tikėjausi, kad iki rinkimų ukrainiečiams bus pateikta daugiau ginkluotės, negu buvo padaryta. Neįsivaizdavau tokios kvailystės, kad pagrindiniai pagalbos Ukrainai tiekėjai savo menkavertes rinkimų problemas pavers daugybės Ukrainos žmonių išgyvenimo klausimu. Čia kalbu apie JAV tvorą nuo Meksikos, kuri seniai turėjo būti. Nepaisant to, manau, kad pavasariop kovos veiksmai suintensyvės ir ukrainiečiai bandys atsigriebti tose teritorijose, kurios dėl nepakankamų tiekimų, ką pripažįsta ir buvęs JAV sausumos pajėgų Europoje vadas Benas Hodžesas (Ben Hodges), vis dar rusų rankose, bet yra būtinos tolesniam sėkmingam puolimui. Turiu omenyje Mariupolio-Donecko kryptį ir būtinybę užkimšti Krymo gurklį.

Siekiant geriau suvokti situaciją, paaiškinsiu, jog bet koks bandymas atsiimti teritorijas kairiajame Dniepro krante bus ypač pavojingas tol, kol rusai turės galimybę atakuoti puolančiuosius iš Krymo. Šiai dienai, gaudami JAV F-16 naikintuvus, ukrainiečiai pradeda spręsti minėtą uždavinį.

- Žvilgtelkime į kitą mums svarbų pasaulio regioną - Artimuosius Rytus. Vakarai rimtai nusitaikė į laivus Raudonojoje jūroje atakuojančius Jemeno hučius, kurie atakas nutrauks tik tuomet, kai pasibaigs kovos Gazos Ruože. Ko čia galima laukti?

- Viskas priklauso nuo to, kiek hučiai bus remiami kitos stambios teroristinės organizacijos - „Hezbollah", kurios turimos raketų atsargos, kai kurių ekspertų vertinimu, pranoksta Rusijos raketų atsargas. Iranas „Hezbollah" neblogai apmokė, jie gavo arba pasigamino raketų patys, dar turi apie 120 tūkst. neprastai paruoštų kareivių, kurie yra motyvuoti ir nori greičiau išspręsti savo reikalus su Alachu. Tokiu atveju, jeigu „Hezbollah" ateis hučiams į pagalbą, konfliktas gali rimtai išsiplėsti.

Šiandieninė situacija Gazoje rodo, kad „Hezbollah" neturi didelio noro atstatyti savo sėdimąją žydų raketėlėms, bet labai dideli pinigai padaro tai, ko nepadaro dideli pinigai. Kadangi šios organizacijos lyderiai perkami taip pat lengvai, kaip ir vengrų V.Orbanas, jie gali susivilioti nemaža suma

Kalbant apie hučius, jie yra stiprūs savo teritorijoje, bet ne jūroje. Kita vertus, situacija rodo, kad valstybės, turinčios jūrinius dronus, tokius kaip ukrainiečių „Jūrų mažyliai", kuriais buvo atakuota nemažai rusų laivų, panaudojusios juos gali bet ką nemaloniai nustebinti. Noriu atkreipti dėmesį į neseniai juoką kėlusius iraniečių plerpiančius „mopedus" - bepilotes kovines mašinas, galinčias nešti didelius kiekius sprogmenų, kurios šiandien pridaro nemažai problemų ukrainiečiams. Kas gali būti garantuotas, kad koks nors jūrinis dronas nėra paruoštas dabar į Raudonąją jūrą skubančiam sąjungininkų laivynui?

Jei prisiminsime ne taip seniai vykusį Didžiosios Britanijos ir Argentinos karinį konfliktą, turėsime atkreipti dėmesį į seną argentiniečių povandeninį laivelį. Jis sugebėjo ne tik sėkmingai atakuoti, bet ir paskandinti kovinį britų laivą. Siūlyčiau nenuvertinti priešininko ir išlaikyti budrumą. Esame kalbėję, jog Sueco kanalo laivyba yra ypač svarbi pasaulio ekonomikai. Sumodeliavus nelaimingą atsitikimą ir užkimšus kanalą įstrigusiu laivu, ką jau parodė praktika, pasaulinei ekonomikai galima pridaryti milžiniškų nuostolių. Ir tai žino visos konflikto pusės.

- Anoje Atlanto pusėje Venesuela jau nusprendė, kad dalis Gajanos teritorijos priklauso jai, bet šalys kaip ir sutarė klausimą spręsti taikiai. Gal bent čia pavyks išvengti kraujo praliejimo?

- Čia susidarė neblogos galimybės JAV parodyti savo taikdariškų misijų galią, todėl manau, kad šis konfliktas bus sprendžiamas taikiai, neleidžiant jam įsibėgėti.

Yra hipotezė, kad Venesuela, atakuodama kaimynę, bando įtraukti JAV į atvirą karą. Tai visiems puikiai suprantama, todėl bus pajungta daugybė svertų, nes užlipti ant tokio demonstratyviai pamesto grėblio vargu ar gali net ir amerikiečiai. Dabartinis jų lyderis Džo Baidenas (Joe Baiden) kažką gali pamiršti kasdieniame gyvenime, bet jis puikiai gaudosi strateginiuose JAV politikos klausimuose. Galbūt jis kartais miega, tačiau net tuomet puikiai žino, kaip spręsti tokias problemas, ir šias savo žinias, teigčiau, pritaikys praktikoje.