Audrius Butkevičius: karai prisideda prie technologinių proveržių

- Rusijos kariuomenė buvo vadinama antra pasaulyje, tačiau ne tik per pustrečių metų nesugebėjo įveikti Ukrainos, bet ir dabar nesugeba sulaikyti jos veržimosi Kursko srityje. Kaip reikia vertinti tokią situaciją?

- Maršalas Ferdinandas Fošas kadaise teisingai pastebėjo - po pirmo šūvio mūšio laukas ir kovos planas pasikeičia. Kiti jo pasakymą verčia „visi planai keičiasi po pirmo šūvio", bet esmė lieka ta pati ir ji galioja kalbant apie kariuomenių reitingus. Po pirmojo šūvio ateina tikrovės valanda, kada visi propagandiniai teiginiai, paradai ir žvanginimai medaliais įgauna savo tikrąsias formas. Su rusų kariuomene taip nutiko daugybę kartų.

Peržvelgus visus karus ir kariukus, ji bėgo nuo Napoleono karių, kuriems atidavė sostinę ir daugiau negu 30 tūkst. sužeistųjų, kurie žuvo vėliau kilusiame gaisre. Ji Pirmajame pasauliniame kare, šalies viduje kilus revoliucijai, ėmė palikinėti pozicijas sparčiau negu iki to, ir viskas baigėsi Bresto taika. Antrojo pasaulinio karo metu ji irgi skubiai atsitraukė iki Maskvos.

Nesugebėjimas mokytis taikos metu bei tinkamai parengti pajėgas ir mokymasis mūšio lauke, paliekant šimtus ir tūkstančius „mokinių" gulėti purvinėlyje yra šios šalies kariuomenės specifika.

Žvelgiant į tai, kas vyksta dabar, reikia nepamiršti to, ką sakiau. Ukrainiečių pergalės džiaugsmai ir mūsų lietuviškų komentatorių nuolat pabrėžiami jų pasiekimai slepia savyje saviapgaulės elementą.

Kas yra 1000 kvadratinių kilometrų, kuriais taip džiaugiasi ukrainiečiai? Tai teritorija nuo Vilniaus centro iki Vievio. Palyginus su milžiniškais plotais, kuriuos valdo rusai, ir didelius žmonių masyvus, tai nėra reikšmingi praradimai. O palyginus su visuotine mobilizacija, iki kurios einama, tai net nėra praradimas. Rusai yra įpratę prarasti, tačiau negailėdami savo žmonių, jie viską atsiimdavo. Negailėdavo nei sužeistųjų, nei herojų, todėl prognozuočiau panašų atsaką ir į dabartinį ukrainiečių proveržį, nors juo ukrainiečiai ir pasiekė kelis svarbius tikslus, įskaitant rusų dalinių persigrupavimą, žinią pasauliui ir savo moralinės dvasios pakėlimą.

Kita vertus, proveržis sukuria Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui puikias psichologines prielaidas skelbti visuotinę mobilizaciją ir manau, kad jis tai padarys. Lazda turi du galus ir antrasis galas, leidžiantis realizuoti visuotinės mobilizacijos idėją, gali skaudžiai smogti ir mums. Todėl visuotinis esančių Lietuvos valdžioje „asabų" džiaugsmas esą ukrainiečiai laimi ir pavyks pasislėpti už jų nugaros ar, bent jau prisidengiant jais, pasprukti į savo vilas Europoje, realaus pagrindo neturi.

- JAV kariuomenė laikoma pirmąja pasaulyje, tačiau jos daliniai skubiai paliko Afganistaną, kurį dabar valdo Talibanas. Kaip čia taip nutiko?

- Imperatoriaus Napoleono brolis, vadovavęs prancūzų ekspediciniam korpusui Ispanijoje, pasakė, kad didelė jėga stimpa nuo „nevirškinimo". Tada prancūzai nesugebėjo suvirškinti ispanų pasipriešinimo. Tas pats įvyko ir Afganistane. Amerikiečių tragedija ta, kad jie prastai išmano istoriją.

Afganų istorija - nuolatinio pasipriešinimo ir pergalių okupantams, būtų tai britai, rusai ar amerikiečiai, istorija. Visi atėjūnai susidūrė su tuo pačiu - išlaidos bandant išsaugoti pozicijas Afganistane tapdavo pernelyg didelės ir jie atitraukdavo pajėgas. Nė vienas atsitraukimas neatrodo gražiai, ar tai būtų nagų daužymas vietnamiečiams, kurie praėjusio amžiaus antroje pusėje kabinosi į amerikiečių sraigtasparnius, ar nagų daužymas į lėktuvus kimbantiems afganams. Čia viską apsprendžia šalia esančių filmavimo kamerų skaičius, o Afganistane jų buvo per daug, kad tokius vaizdus atlaikytų amerikiečius remiančių asmenų nervai.

Kita vertus, faktiškai amerikiečiai savo tikslus Afganistane pasiekė. Vėliau jų buvimas tapo politinės ambicijos klausimu, o kai ambicija tapo per brangi, jie, spjovę į įvaizdį ir neįformavę sąjungininkų, skubiai paliko Afganistaną. Jie tiek dideli, kad jiems įvaizdis nėra svarus. Be to, visuomenė bijo apie tai kalbėti, nes, tarkim, kas dar šiandien be mudviejų aptarinėja jų pabėgimo temą?

- Dalį Meksikos teritorijų faktiškai kontroliuoja nusikaltėlių karteliai. Jeigu jie įsiveržtų į daugiausia ispanakalbių apgyvendintas JAV pasienio teritorijas, ar Vašingtonas sugebėtų tam pasipriešinti? Ar visgi įmanomas kai kurių valstijų atsiskyrimas?

- Skirtingai nuo Rusijos, JAV išlaiko didelę profesionalią kariuomenę. Kariai yra tinkamo amžiaus ir paruošimo, todėl tokiu atveju būtų žymiai pranašesni. Savo turima karine technika, planavimu ir t.t., todėl nemanau, kad būtų galima kalbėti apie kartelių ar net jų samdinių reikšmingas atakas. Ir skeptiškai vertinu atskirų valstijų pareiškimus apie galimą atsiskyrimą.

Kai 1995 metais mokiausi Valstijose, mane vežiojo po įvairias vietoves ir rodė konfederatų vėliavomis papuoštus štabus. Pilietinio karo atgarsiai egzistuota dalies amerikiečių sąmonėje ir yra giliai išlikęs konfliktas Šiaurė-Pietūs, bet ne iki tokių ribų, kurios leistų įžiebti naują pilietinį karą. Šią temą plačiai eksploatuoja rusiška propaganda, bet neturime to priimti už gryną pinigą.

- Izraelis - sukarinta valstybė, tačiau nuo praėjusių metų spalio nesugeba sunaikinti „Hamas" grupuotės. Kas čia vyksta?

- Tai yra konfliktas, kuriam mažiausiai 4,5 tūkst. metų. Bandydamas jį suprasti tik kaip Irano satelitų veiksmus, nesuprasi esmės. „Hamas" ne ta organizacija, su kuria galima susidoroti mūšio lauke. Tai - partizaninių technikų organizacija, kuri turėjo daug laiko pasirengimui, kadangi ją rėmė ne tik Izraelio valdžia, bet ir dalis dabartinių jos Vyriausybės narių. „Hamas" puikiai išnaudoja situaciją - kai tik konfliktas pasibaigs, Benjaminas Netanjahu (Benjamin Netanyahu) sės į teisiamųjų suolą.

Be to, daugeliui yra naudingas tiek „Hamas", tiek kitų palestiniečių organizacijų egzistavimas. Užtenka žvilgtelti į milžiniškas sumas, kurios skiriamos Palestinai, o pinigų betonui ir cementui raketoms gabenti skirtų „metro" tunelių statybai lieka net po to, kai juos išsidalina skirstytojai ir organizacijų vadai.

Ši istorija primena Afrikos maitinimo klausimus. Man teko ten gyventi ir dirbti, todėl esu įsitikinęs, kad afrikiečių žodžiai - nustokite mums duoti savo genetiškai modifikuoto maisto perteklių ir mes viską užsiauginsime patys, yra 100 proc. teisingi. Afrika - viena turtingiausių pasaulyje teritorijų ne tik iškasenomis, bet ir derlingomis žemėmis, bet kažkam naudinga, kad afrikiečiai badautų, nes tada galima juos nuolat „remti".

Tas pats su „Hamas" ir arabais - nustokite duoti pinigus, karas pasibaigs, jie sėsis ir tarsis.

Čia įsipaišo ir žydų naujakurių nausėdijų problema, kurią sukūrė organizacijų nebendradarbiavimas. Sionistų organizacijos finansavo žydus, kad jie pirktų palestiniečių teritorijas ir stumtų juos iš derlingų žemių Jordano upės pakrantėje. Palestinos administracija ėmė kyšius ir registravo tokius pirkinius.

Kol žydų-arabų konfliktas maitins korupcionierius ir bus naudingas visiems, įskaitant Tel Avivą, šie klausimi išspręsti nebus.

- Kinija nuolat grasina Taivanui, o kaip viskas atrodytų, jeigu Taivanas pultų pirmas? Kinai atsilaikytų ar turėtume antrą Kurską?

- Čia irgi turime atskirti propagandos klausimą nuo realybės. Taivano verslininkai Kinijoje investavę milžiniškas sumas. Kinija investuoja į Taivaną. Taivanas yra toks pats Kinijos eksperimentas, kaip ir kita sala Hainanis - Kinijos multimilijonierių gyvenama teritorija. Šalis viena, bet dvi politinės sistemos.

Reikia suprasti, kad tiek Kinijai vidinio priešo klausimas ir jo turėjimas yra patogus ir naudingas, nes leidžia mobilizuoti visuomenę, tiek JAV menamo konflikto „kurstymas", nes sukuria įrankį Kinijos kontrolei.

Be to, kinai, grasindami Taivanui, sodina JAV prie derybų stalo ir sprendžia kitus klausimus, įskaitant muitus, todėl galvoti, kad kažkas nori atviro konflikto yra klaidinga. Juolab kad Pekinas puikiai supranta, kad tokiu atveju liktų be Vakarų rinkų. Čia daugiau psichologinių operacijų reikalas, o ne rimtos kalbos apie galimą karą.

- Kalbant apibendrintai, koks yra svarbiausias modernių karų veiksnys: kariuomenės dydis, jos turimos technologijos, propagandos aparatas, dar kažkas?

- Didžiausią įtaką turi naujovės ir inovacijos. Jeigu iki Ukrainos karo kam nors būtų pasakyta, kad pagrindinį proveržį užtikrins ne tankai ar raketos, o masyvus dronų panaudojimas, niekas nebūtų tuo patikėjęs.

2014 metais mes pristatėme ukrainiečiams pirmuosius taktinius dronus, kurie tuomet priminė brangius žaisliukus su neaiškia panaudojimo paskirtimi.

Visgi karas, kad ir kaip nesmagiai tai skambėtų, daugelio gerų dalykų tėvas ir motina, todėl greitai paaiškėjo, kad dronai - neįkainojama pagalba artilerijai. Dar po metų kitų tapo aišku, kad tai yra unikalus ginklas, efektyviai naikinantis radarų sistemas ir kompleksus. Ginklas, veikiantis prieš artilerijos sistemas, šarvuotą techniką ir tankus.

Neseniai paaiškėjo, kad dronais galima atakuoti brangią aviaciją ir sraigtasparnius. Šviežias požiūris į turimus išteklius ir sprendimas, kurį realizavus jūriniai bei oro dronai faktiškai sunaikino Rusijos Juodosios jūros laivyną, ir jo žmonės entuziazmu nebedega.

Taip pat labai naudingos ir reikšmingos pasirodė besančios radioelektroninės kovos ir ryšio sistemos, tokios kaip „Starlink" - nepriklausoma nuo antžeminio tiekimo internetinė sistema. Tai yra svarbios šiandieninio karo technologijos, be kurių sunku įsivaizduoti artimiausius gresiančius konfliktus, kurie, neabejoju, pagimdys naujus ginklus bei naujus kovos metodus.