Politinės, garsios žmogžudystės tapo neatsiejama nūdienos dalimi, o pranešimai apie nužudytą ar nukautą politiką, visuomenininką, žurnalistą girdimi jei ne kas savaitę, tai bent kas dvi. Ką duoda tokie veiksmai ir kur veda šitokia taktika, „Respublika" diskutavo su Nepriklausomybės Akto signataru, pirmuoju atkurtos Lietuvos krašto apsaugos ministru Audriumi BUTKEVIČIUMI.
- Ukrainoje, pasak pačių ukrainiečių, pastaraisiais metais aktyviai žudomi politikai ir žurnalistai. Kaip manote, kam tai naudinga?
- Bet koks politiko nužudymas yra simbolinis aktas, o dabartiniame Ukrainos-Rusijos kare simbolizmas vaidina ypatingą vaidmenį. Paskutinis garsus nužudymas Ukrainoje - Iryna Farion, pakankamai žinoma nacionalinių pažiūrų ir pakraipų politikė. Tai ne kas kita, kaip atsakas į kai kuriuos nužudymus Maskvoje, kai buvo žudomi Ukrainos išdavikai, po Krymo ir Donbaso okupacijos perbėgę į Rusijos pusę.
Politinė žmogžudystė - būdas pasakyti savo pačių auditorijai, kad priešo veiksmai nelieka be atsako, o toliau seka visa įdomiausia politinė mitologija. Klasikinis pavyzdys - buvęs Rusijos prezidento Vladimiro Putino asmens sargybinis Vadimas Krasikovas, FSB darbuotojas, pasiunčiamas į Vokietiją nužudyti čečėnų pasipriešinimo lyderio. Po žmogžudystės jis įkliūva ir Vokietijoje nuteisiamas kalėti iki gyvos galvos.
Garsusis nesenas apsikeitimas kaliniais bei FSB darbuotojais tarp Rusijos ir Vakarų buvo suorganizuotas tam, kad V.Putinas galėtų ištraukti V.Krasikovą. Esmė ne asmeniniai santykiai, o simbolika, parodymas, kad frazė „mes saviškių nepaliekame" yra ne tik tušti žodžiai.
Dabartiniame kariniame konflikte Ukrainoje politinės simbolikos yra daugiau negu reikia. Simboliais tampa ne tik atakuojantys ar atakuojami asmenys, bet ir ginklai. Tarkim, kreiserio „Maskva" paskandinimas. Kariniu požiūriu tai yra niekas, o simboline prasme, kai skęsta priešo sostinės pavadinimą turintis laivas, ukrainiečiams tai yra išskirtinės svarbos įvykis.
Simboliais tampa ir atskiros teritorijos, tokios kaip Bahmutas. Strategine prasme jis nelabai reikšmingas, tačiau propagandistai taip išpūtė šią istoriją, kad kovos dėl jo iš vienos pusės, prilyginamos Donecko oro uosto gynybai, iš kitos - įvykiu, dėl kurio išguldoma keliasdešimt tūkstančių žmonių užiminėjant dar Trečiojo reicho laikais statytus įtvirtinimus.
Kalbant apie žurnalistų žudynes, tai yra pragariškesnis dalykas. Politikas, ypač karinių konfliktų metu, privalo būti dėmesio centre ir užimti poziciją. Žurnalistas gali pasirinkti - lįsti į rizikos zoną ar ne. Ir kai žurnalistas mato, kaip jo kolegos vienas paskui kitą keliauja į dausas, jis renkasi, kiek ir ką jam kalbėti. Propaganda šiame kare vaidina didesnį vaidmenį negu buvo Tračiajame reiche. Jozefas Gėbelsas - vienas įtakingiausių Vokietijos Trečiojo reicho politikų ir vienas artimiausių Adolfo Hitlerio patikėtinių, iš savo šalto kapo žvelgdamas į tai, kas vyksta Ukrainos-Rusijos kare, su didžiuliu pavydu ryja seiles.
Galimybė praktiškai prieiti prie kiekvieno asmens per socialinius tinklus, per elektroninius paštus, stipriai keičia propagandos vaidmenį. Jeigu neseniai tai buvo rinkimų kampanijų dalis, kai nutekinti profiliai leido nustatyti, su kokia žinute prieiti prie vieno ar kito asmens, tai šiandien visa tai galima daryti didžiausiuose rinkimuose, kurie vadinami karu. Turime rezultatus, kai du su pusę metų karo ir vis gilėjantis psichologinis nuovargis, sukuria situaciją, kai visuomenės nariams patiekiamos žinutės ir vaizdeliai formuoja požiūri į tai, koks sprendimas turi būti priimtas dėl tolesnės karo eigos.
Vienas tokių rezultatų - Rusijos Dūmos prievartinis sprendimas atimti iš Rusijos kareivėlių išmaniąsias ryšio priemones. Sprendimas atsirado todėl, kad rusų kareiviai, laukdami atakos ir būdami nuolatiniame strese, plačiai jas pradėjo naudoti atsisveikinimui su artimaisiais ir pasakoti, kas vyksta karo zonoje - ko trūksta, kur jie dislokuoti, kokias klaidas daro vadovybė. Tai tampa penu Rusijos visuomenei vertinant V.Putino perspektyvas kare.
Taip pat tokia situacija labai tampriai susijusi su žurnalistinio darbo skvarba. Kiekvienas vadovas vertina gebėjimą surinkti plačiai socialiniuose tinkluose pateikiamus duomenis, juos apdoroti ir pateikti visuomenei lengvai „suvirškinamą" vaizdinės-garsinės medžiagos visumą per sau naudingą prizmę. Tai lemia, kad atakos prieš žurnalistus tampa svarbiu šio karo komponentu. Kas valdo karių sielas, tas valdo karo perspektyvas.
- JAV ir Izraelis nuolat medžioja islamistų organizacijų lyderius bei vadovus ir džiaugiasi, kai „medžioklės" pavyksta. Blogį tikimasi įveikti blogiu?
- Šiuo atveju situaciją vertintina kiek kitu kampu. Izraelio ir jo pagrindinių priešininkų konfliktas buvo neįmanomas be pačio Tel Avivo keisto bendradarbiavimo su „Hamas". Norint geriau suprasti situaciją, reikia praskleisti istorijos uždangą. Po to, kai JTO sprendimu Palestina buvo padalinta tarp žydų ir palestiniečių, XX a. viduryje susiformavo dabartinis Gazos Ruožas, Vakarinis Jordano upės krantas ir Izraelis, kas lėmė, kad konfliktas su arabų teritorijas valdančia organizacija - Palestinos nacionalinio išlaisvinimo judėjimu („al Fatach") - gimė akimirksniu.
Žydai mėgino ugnį gesinti ugnimi, ir taip atsirado „Hamas". Pastarasis įsivėlė į konfliktą su „al Fatach" ir, išmėtęs per langus pastarojo judėjimo atstovus, įsitvirtino Gazoje. Tuo metu žydai iš laimės trynė rankas, nes viskas vyko su dabartinio šalies vadovo Benjamino Netanjahu (Benjamin Netanyahu) žinia ir Izraelio finansavimu. Šiandien tokia politika, sukuriant stiprų priešininką - „Hamas" - ir užmerkiant akis į tai, kaip jis stiprino savo ištakas, kūrė požemines komunikacijas, ginklavosi, tiesė koridorius į Egiptą ginklų gabenimui, atsisuko prieš pačius žydus
B.Netanjahu suvokia, kad kol vyksta karas, jo nekeis ir nesodins, bet, karui pasibaigus ar padėtį stabilizavus, jis bus apklaustas prokuratūroje. Politikas bando išsipirkti indulgenciją realizuodamas principą „akis už akį", nukreipiant viską į priešininko lyderių žudymą, nepaisant to, kad šis manevras yra pavojingas ir gali peraugti į naują plačios apimties konfliktą.
Čia veikia ne tik politinis simbolizmas, bet ir B.Netanjahu administracijos baimės, kad jie bus teisiami, ir suvokimas, jog nuo realių įkalinimo metų juos skiria ne tiek jau daug.
Egzistuoja ir daug politinio simbolizmo. Izraelis yra nemenka religinė valstybė, o dalis politinių veikėjų veikia Toros ir Senojo Testamento teiginių įtakoje ir valdžioje esančių negebėjimas smūgiu atsakyti į smūgį vertinamas kaip jų neefektyvumas. Taip vyksta nepaisant to, jog situacija gali peraugti į tokį konfliktą, kuris palyginti jauną ir tik tarptautinėmis sutartimis suformuotą Izraelio valstybę gali nušluoti nuo žemės paviršiaus. Čia viskas labiau komplikuota, negu Ukrainoje.
Tiek žydai, tiek arabai iš esmės yra religijos knygos žmonės. Tarp Muhamedo naudotų metaforų ir mitų, kuriais gyvena izraeliečiai, nėra didelio skirtumo. Visa mitologija pasigrobta iš senųjų šumerų kraštų ir, pagal legendas, arabai su žydais turi bendrą protėvį - Abraomą. „Akis už akį, dantis už dantį" yra vedančioji abiejų religijų idėja.
Kai ne taip seniai į Izraelio veiksmus Iranas buvo priverstas atsakyti nedelsiant, jis net pats netikėjo, jog didžiausia žmonijos istorijoje raketų ataka, kuriai buvo panaudota net 130 balistinių raketų, duos naudos. Taip ir įvyko - 123 raketos buvo numuštos, bet jis negalėjo taip nesielgti, nes religinė mitologija stipresnė negu bet koks racionalumas.
Šiame kontekste galima vertinti ir visas politines žmogžudystes. Žydai turi geresnes žvalgybos sąlygas, negu arabai, todėl jie efektyviai naudoja tokį ginklą, kaip susidorojimą su netinkančiais priešininkų politikais.
Didžiosios Britanijos administracinė Palestinos būstinė, įsikūrusi Jeruzalės „King David" viešbučio pietiniame sparne, buvo susprogdinta per 1946 m. liepos 22 d. įvykdytą teroristinį išpuolį, kurį per žydų sukilimą susprogdino karinga dešiniųjų sionistų pogrindžio organizacija „Irgun". 1972 m. arabų teroristai Miunchene įkaitais paėmė žydų sportininkus, kurių nemaža dalis, dėl netinkamų specialiųjų tarnybų veiksmų, žuvo. Yra daug atvejų, kai abi pusės naudojo teroristinius veiksmus. Juos galima suvokti tik religiniame simbolizme ir tik tūkstantmečio kontekste, kuriame įvykiai įgauna kitas prasmes.
- Ar galima užkirsti kelią tokiam smurtui?
- Praktiškai ne. Tai - pigiausias ir politiškai efektyviausias vieno ar kito politinio veikėjo galių ir efektyvumo įrodymas. Ukrainiečiai, daugeliu atvejų veikdami žydiškame efektyvumo vertiname ir suvokime, pradėjo išdavikų žudymą Rusijos teritorijoje.
Rusai daro tą patį - efektyviai įrodo savo veiksmingumą. Atsisakyti doktrinos būtų praktiškai neįmanoma. Pažvelgus į karų istoriją, visą laiką vyko tas pats. Ar britų organizuotas Čekijos gauleiterio nužudymas, ar vokiečių vykdyti atentatai. Visi šie veiksmai turėjo tas pačias prasmes.
Vienintelis tiksliau vertinęs situaciją, buvo anglų premjeras Vinstonas Čerčilis, kuris, gavęs atentato prieš Adolfą Hitlerį planą, tiksliai pasvėrė, kad 1944 metais atentatas, jeigu jis pavyktų, reikštų, jog tarp naujų Vokietijos lyderių ir koalicijos bus derybos, o Vokietija išeis iš jų totaliai nesugriauta ir nesunaikinta. Jis puikiai suprato, kad Vokietija su jos prūsišku kariniu mąstymu ir revanšizmu turi būti nusodinta taip, kad jai, sukėlusiai du pasaulinius karus, net nekiltų minčių pradėti Trečiojo pasaulinio karo. Todėl jis nusprendė, kad „pažįstamas velnias", kurio gebėjimai priimti sprendimus ir elgesys buvo kruopščiai išstudijuoti, yra geriau. Jis manė, kad protingus sprendimus priimantis priešininkas būtų pavojingesnis.
Kitų pavyzdžių nežinau, todėl V.Čerčilis vertinamas kaip efektyvus krizės vadybininkas, sugebėjęs atsisakyti malonumo pamatyti mirtino priešo mirtį, bet ir mokėjęs blaiviai įvertinti situaciją, kai teko leisti subombarduoti gimtąjį Koventrį tam, jog vokiečiai nesužinotų, kad britai „nulaužė" jų laiškų šifravimo ir dešifravimo programą „Enigmą".
Politinis terorizmas yra begaliniai efektyvus ginklas, bet tik išskirtinai protingo ir suvokiančio situaciją krizės vadybininko rankose. Šiandien valdžioje esantys šoumenai, kokiais laikau tiek Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį, tiek vėl prezidentu norintį tapti Donaldą Trampą (Donald Trump), dažnai naudoja šį instrumentą savo asmeninei vertei pakelti, neįvertindami politinių pasekmių. Kalbu apie situaciją, kai D.Trampo patarėjo Maiko Pompėjaus (Mike Pompeo) siūlymu prieš kelis metus buvo susprogdintas Irano revoliucijos sargų korpuso generolas Kasemas Suleimanis, kas paleido naują Artimųjų Rytų konflikto vystymosi ratą. Tai buvo ta „spyruoklė", kuri iki šios dienos stumia į priekį visą konfliktą.
D.Trampas - žmogus patyręs 4 milžiniškus bankrotus ir tik tuomet pasukęs į televizines šou programas, kur sugebėjo užsidirbti nemažus pinigus. Bet šoumeno mąstymas - nuolatinė aplodismentų paieška. Kai visa politika tampa orientuota į plojimus, turime situaciją, kada daugybė valdytų politinių įvykių tarsi laukinis žvėris išsprūsta į laisvę, ir mes vėl turime grėsmingai besiplečiantį konfliktą Artimuosiuose Rytuose ar niekaip nesibaigiantį karą Ukrainoje, kuris, jeigu Kijeve sėdėtų ne šoumenas V.Zelenskis, greičiausiai jau būtų suvaldytas.