Ginklai, po kurių panaudojimo žmonijos gali ir nebelikti

Cheminis ir biologinis ginklas

Pasak Pulkininko Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono specialistų, cheminis ginklas yra bet kokia amunicija, pernešanti toksinus ar chemines medžiagas, galinčias sukelti žalą organizmui. Kariškiai patikslino, kad cheminės kovinės nuodingosios medžiagos pagal pavojingumą ir veikimą skirstomos taip:

1. Nervus paralyžiuojančios (nerve agents) - veikia per odą, kvėpavimo takus ir burną;

2. Odą žeidžiančios (blister agents) - veikia per odą, kvėpavimo takus ir burną, poveikis ne toks staigus;

3. Bendrojo poveikio (blood agents) - veikia tik per kvėpavimo takus ir burną;

4. Dusinančios (choking agents) - veikia tik per kvėpavimo takus;

5. Luošinančios (incapacitating) - nėra skirtos nužudyti, o tik išvesti iš rikiuotės, padaryti neveiksniais;

6. Dirginančios (irritating) - skirtos laikinai išvesti iš rikiuotės.

Cheminės kovinės nuodingosios medžiagos pagal išsilaikymą vietovėje skirstomos į išsilaikančias (persistant) ir neišsilaikančias (non-persistant). Kariai pažymėjo, kad leidžiamų, pramoniniu būdu gaminamų medžiagų panaudojimas (pavyzdžiui, chloro, azoto), siekiant padaryti žalą priešininkui, yra prilyginamas cheminio ginklo panaudojimui.

Inžinerijos bataliono atstovai nurodė, kad biologiniai agentai skirstomi į bakterijas, virusus, riketsijas, toksinus.

Cheminių medžiagų pristatymui į taikinį gali būti naudojami visi koviniai šaudmenys (raketos, bombos, artilerija, minosvaidžiai), taip pat biologiniam ginklui paskleisti gali būti naudojamas diversinis būdas arba ligomis užkrėsti vabzdžiai.

Kariškių teigimu, cheminių ir biologinių ginklų naudojimą reglamentuoja Cheminių ginklų konvencija (angl. Chemical Weapons Convention), kurią kontroliuoja Cheminio ginklo draudimo organizacija, ir Biologinių ginklų konvencija (angl. Biological Weapons Convention), kuri nuo 1975 metų draudžia kurti ir naudoti biologinius ginklus. Priežiūrą, kad ginklai nebūtų naudojami, gaminami ar rengiamasi gaminti, vykdo Cheminio ginklo draudimo organizacija (angl. Organisation for the Prohibition of Chemical Weapons, OPCW).

Pasidomėjus, ar gali tokių ginklų turėti Rusija bei Baltarusija, specialistai sakė, jog Rusija deklaruoja, kad yra sunaikinusi savo cheminių ginklų atsargas. Visgi, pasak jų, Sergejaus ir Julijos Skripalių bei Aleksejaus Navalno apnuodijimai prieštarauja pateiktai informacijai.

Kariškiai pažymėjo, jog leidžiama gaminti mažus kiekius kovinių nuodingųjų medžiagų treniruočių ir mokslinių tyrimų tikslais.

Atkreiptas dėmesys į tai, kad cheminio ginklo raketų ir bombų sprogimai yra silpni, duslūs, po jų susidarantys aerozolio debesys lydimi kritusių gyvūnų ir žmonių. Cheminio ginklo panaudojimą taip pat galima nustatyti pagal detektorių parodymus. Kritusius gyvūnus. Medžių lapų, žolės spalvą, jei vietovė užteršta išsilaikančiomis medžiagomis.

Tokio ginklo panaudojimą, pasak specialistų, išduoda ir pirminiai simptomai - dideliam kiekiui žmonių pasireiškia odos nudegimai (odą žeidžiančios medžiagos), sloga, suprastėjęs regėjimas, skonio, kvapo praradimas, dusulys, traukuliai, masinės mirtys be išorinio fizinio poveikio (nervus paralyžiuojančios medžiagos).

Komentuodami situaciją su biologinio ginklo panaudojimu, jie rekomendavo atkreipti dėmesį į didelį susirgimų, neįprastų tam klimatui ar metų laikui skaičių (lokaliai), bei neįprastai didelį ligas pernešančių gyvūnų kiekį tam nebūdingose vietose (pavyzdžiui, mieste neįprastai daug uodų).

Pasak kariškių, biologiniams agentams (išskyrus toksinus) yra būdingas inkubacinis periodas (kaip ir visoms ligoms), todėl neturint tam tikrų specialių prietaisų iš karto pasakyti, ar buvo panaudotas biologinis ginklas, būtų labai sunku. Kylant įtarimams gali būti imami mėginiai, kurie vėliau tiriami laboratorijoje, daromi pasėliai, tačiau tai taip pat užima laiko.

Cheminio ar biologinio ginklo panaudojimo būdas bei tikslas, karių teigimu, priklauso nuo priešo ketinimų. Visgi svarbiausiu dalyku jie įvardino tai, kad tokie ginklai po panaudojimo nebegali būti kontroliuojami.

Komentuodami situaciją su galimu aplinkos bei gyvūnų, kaip ginklų, panaudojimu, inžinerijos bataliono specialistai patikslino, kad teoriškai ligoms paskleisti gali būti naudojami gyvūnai, tokie kaip erkės, uodai ir kiti kraujasiurbiai, užkrėsti jiems būdingomis ligomis, tačiau paskleisti toms ligoms nebūdingose vietovėse.

Apsaugai nuo cheminio ginklo, kariškių teigimu, būtina naudoti dujokaukę, o nuo biologinių agentų apsaugo respiratoriai. Saugantis nervus paralyžiuojančių ir odą žeidžiančių medžiagų būtina papildomai dėvėti apsauginį kostiumą.

Biologinio ginklo panaudojimo atveju turėtų būti taikomos atskyrimo, karantino, gydymo, dezinfekcijos ir kitos pandemijų ir epidemijų metu taikomos priemonės, apibendrino specialistai.

Branduolinis ginklas

Kazachstano Respublikos ambasada priminė, kad šiam ginklų tipui priskiriami masinio naikinimo ginklai, kurių veikimas pagrįstas naikinančiu branduolinio arba termobranduolinio sprogimo poveikiu. Atominiai ginklai yra pagrįsti naikinančia energija, gauta branduolinių reakcijų dalinimosi metu (branduoliniai ginklai) arba iš dalijimosi ir sintezės reakcijų derinio (termobranduoliniai ginklai). Abiejų tipų bombos išskiria didelius energijos kiekius iš palyginti nedidelio medžiagos kiekio - vienas įprastinės bombos dydžio branduolinis įrenginys gali sunaikinti visą miestą.

Branduolinis ginklas kare buvo panaudotas du kartus - kai Antrojo pasaulinio karo metais JAV subombardavo Hirosimos ir Nagasakio miestus (Hirosimoje žuvo 20 000 karių ir 70 000 - 126 000 civilių gyventojų; Nagasakyje žuvo 39 000 - 80 000 žmonių). Mokslininkų skaičiavimu, branduolinis karas, lygus 100 Hirosimos bombardavimo ekvivalentų, dėl klimato pokyčių, neskaičiuojant tiesioginių aukų, gali nusinešti dešimtis milijonų gyvybių. Tiesa, duomenys apie branduolinių sprogimų poveikį klimatui vis dar yra teoriniai. Nepaisant to, pastarojo meto įvykiai Europoje ir pasaulyje vis dažniau verčia susimąstyti apie tai, jog netrukus teorija gali tapti niūria praktika su ilgalaikiu neigiamu poveikiu.

Dar vienas svarbus momentas, kurį akcentavo diplomatinė atstovybė, įvyko šių metų sausį. Tuomet žurnalas „Atominės srities mokslininkų biuletenis" („Bulletin of the Atomic Scientists") „Paskutinio teismo dienos" laikrodžio - simbolio, atspindinčio žmogaus sukeltos pasaulinės katastrofos tikimybę, rodykles persuko 10 sekundžių į priekį. Dabar iki „visuotinio vidurnakčio" beliko 90 sekundžių. Tokį atominės srities specialistų sprendimą lėmė keletas veiksnių: karas Ukrainoje, karinio konflikto zonoje esančios atominės elektrinės, abejonės dėl strateginės puolamosios ginkluotės mažinimo sutarties pratęsimo (Rusija iš jos jau pasitraukė), klimato kaita, globalių normų ir institutų, užtikrinančių pasaulinių rizikų mažinimą, nepaisymas.

Tai leidžia teigti, kad branduolinio karo pavojus vis dar yra realus, todėl labai svarbu, kad pasaulis tai suvoktų ir skatintų ne branduolinės ginkluotės kūrimą, o jos naikinimą.

Būtent todėl, pasak diplomatų, 2009 metais Generalinė JTO Asamblėja vienbalsiai priėmė Kazachstano rezoliuciją dėl to, kad rugpjūčio 29 d. būtų paskelbta „Tarptautine diena prieš branduolinius bandymus". Minėta data buvo pasirinkta ne atsitiktinai. Nors kare lig šiol branduoliniai ginklai buvo panaudoti tik du kartus, tačiau Kazachstane esančiame pirmajame ir didžiausiame TSRS Semipalatinsko poligone jie buvo bandomi nuo pat 1949 m. rugpjūčio 29-osios.

Oficialiais duomenimis, per daugiau negu keturis dešimtmečius poligone buvo atlikti 468 branduoliniai bandymai. Bendra suminė sprogdinimų, įvykdytų tarp 1949 ir 1963 metų, galia ant Hirosimos numestos bombos galingumą viršijo 2500 kartų. Dėl šių atmosferinių ir požeminių bandymų Kazachstane radioaktyvių kritulių aukomis tapo daugiau nei 1,3 mln. žmonių - sutriko jų sveikata, prasidėjo apsigimimai arba, priešingai, dalis tapo nevaisingais. Taip pat, pasak diplomatų, buvo užterštos didžiulės Semipalatinsko ir aplinkinių regionų teritorijos.

Kazachstano ambasados diplomatai pasidžiaugė, kad pirmojo šalies prezidento Nursultano Nazarbajevo įsaku 1991 m. rugpjūčio 29 d. Semipalatinsko branduolinis poligonas buvo uždarytas. 1992 metais Kazachstanas ratifikavo Strateginės puolamosios ginkluotės mažinimo sutartį, o 1996 metais 104 Kazachstane buvusios tarpkontinentinės balistinės raketos buvo išgabentos į Rusiją. Oficialiai teigiama, kad jos ten buvo sunaikintos. Kazachstanas geranoriškai atsisakė turimo ketvirto pagal dydį XX a. pabaigoje branduolinio arsenalo - 1410 branduolinių galvučių.

Taip pat, pasak ambasados darbuotojų, bendrai su kitomis Centrinės Azijos valstybėmis Kazachstanas įkūrė laisvą nuo branduolinės ginkluotės zoną. Atitinkama sutartis buvo pasirašyta 2006 m. rugsėjo 8 dieną. 2015 metais Generalinė JTO Asamblėja priėmė Kazachstano pasiūlytą Visuotinę pasaulio, laisvo nuo branduolinio ginklo, deklaraciją. Deja, dar ir šiandien ši iniciatyva vis dar nėra sulaukusi visuotinio pritarimo, o pasaulyje sukauptų branduolinių ginklų užtektų visos planetos sunaikinimui.

Šiuo metu branduolinėmis valstybėmis yra JAV, Rusija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė, Kinija, Indija, Pakistanas. Tikėtina, branduolinį ginklą turi Izraelis ir Šiaurės Korėja, jį stengiasi sukurti Iranas.