Gydytojai pasimatavo savo patirtį Ukrainoje

Savanoriauti - į Dnipro ligoninę

Milijoniniame Dnipro mieste Ukrainoje veikia kelios didelės ligoninės. Bendradarbiavimas tarp Šiaulių ligoninės ir panašaus dydžio Mečnikovo ligoninės Dnipre prasidėjo maždaug prieš metus. Gydymo įstaigos direktorius Mindaugas Pauliukas pasirašė su minėtos ligoninės vadovybe bendradarbiavimo memorandumą pagal Ukrainos sveikatos apsaugos ministerijos projektą, remiantį tarptautinę medikų partnerystę, ir pirmosios Ukrainos ponios Olenos Zelenskajos iniciatyvą.

Lapkričio pabaigoje savanorių komanda, kurios sudėtyje buvo ligoninės priimamojo gydytojai, chirurgas, slaugytojas ir ligoninės vadovas, išvyko į Dniprą.

Vaida sakė, kad didžioji dalis gydytojų jau seniai galvojo apie išvažiavimą į Ukrainą.

Medikai pasakojo, kad pirmiausia atvyko į Kijevą. Sugaudus sirenoms, teko keliauti į slėptuvę. Didžioji dalis ukrainiečių prie to jau yra pripratę, tai yra jų kasdienybė. Dnipre sirenų buvo mažiau, bet su karo siaubu teko susidurti ligoninėje. Ten daug sužeistųjų, nors miestas gyvena savo gyvenimą, žmonės stengiasi gyventi taip, kaip ir anksčiau.

Martynas: „Mes buvome ten, kur neseniai rusai numetė raketą „Orešnik". Bet ten žmonės labai greitai susitvarko ir likviduoja padarinius. Tai irgi vienas iš pasipriešinimo būdų: jūs galite sugriauti, bet mes tvarkysimės ir nepasiduosime."

Vaida: „Ligoninės darbas labai gerai organizuotas. Ji pritaikyta karo aukoms. Sergančių civilių žmonių ten beveik nėra. Veža sužeistus kovotojus, sprogimų sužeistus civilius. Daug pacientų, patyrusių neurochirurgines traumas, labai daug su amputuotomis galūnėmis. Žmonės jauni ir jau su rimtomis traumomis."

Patirties neturėję jauni gydytojai iš Šiaulių tikėjosi, kad sužeistuosius atveš į ligoninę tiesiai iš karo lauko. Juos nustebino, kad pafrontėje yra aukšto lygio medicinos centrai, kuriuose teikiama kvalifikuota pagalba. Sužeistieji ten išoperuojami, jei būtina tai daryti nedelsiant, ir atvežami į Dniprą jau stabilizuotos būklės. Kai atveža į Mečnikovo ligoninę, belieka tiesiog guldyti į skyrių ir tęsti gydymą arba tęsti gydymą, kurio reikia daugiau, nei tam momentui gyvybei išgelbėti. Pavyzdžiui, dializei, peroperuoti.

Tačiau sprogimams įvykus mieste, į ligoninę atvykdavo ką tik sužeisti žmonės, tuomet reikėdavo viską daryti nuo pradžių.

Vaida: „Savo darbe Šiauliuose mes nematome tiek traumuotų žmonių, karo aukų. Nebuvo didelio šoko, tačiau skyrėsi pacientų kiekis ir amžius."

Martynas: „Kiek čia, Šiaulių ligoninėje, priimi visų pacientų, tiek ten yra sunkių. Pas mus (priimamajame - aut. past.) kokie 5 procentai sunkių ligonių, o ten jau su pacientu turi pilnai dirbti."

Pacientai - jauni ir sunkiai sužeisti

Gydytojai pastebėjo, kad Ukrainos medikai turi priaukotos įrangos. Labiau trūksta tokių paprastų dalykų, kaip dezinfekantų, įrankių ir panašiai. Priemonių, kurios naudojamos dideliais kiekiais, pritrūksta, nes susinaudoja, o parama jomis nėra tokia dažna, kaip reikėtų.

Trūksta ir personalo, ypač reanimacijose. 4-5 gydytojai gydo 50 pacientų. Reanimacijoje darbas sunkesnis, nes pacientai yra itin sunkios būklės.

Vaida: „Kai kuriose vietose medikų kvalifikacija net lenkia mūsų. Ypač intervencinėje radiologijoje. Jie nesivadovauja europiniais aprašais. Jie gali testuoti tam tikrus dalykus, kurie duoda naudos. Kalbėjome, kad gal reikėtų kai kuriuos specialistus iš abiejų ligoninių suvesti, kad galėtų vieni iš kitų pasimokyti."

Jauni medikai grįžo su žinute apie turniketų naudojimą.

Vaida: „Man įstrigo vienas jaunuolis, kuris buvo peršautas mūšio lauke ir ten pragulėjo 2 paras. Žaizda nebuvo mirtina, tačiau jis užsidėjo turniketą ir dvi dienas jo nenusiėmė, nemokėjo susitvarkyti žaizdos. Tai jam kainavo rankos amputaciją, nes ranka pradėjo gangrenuoti, dar prisidėjo plaučių uždegimas. O tokių jaunų žmonių ten yra begalės. Parsivežėme žinutę, kad reikia žmones mokyti, kaip naudotis turniketu. Kai reikia, svarbu jį užsidėti, tačiau saugioje aplinkoje jį būtina nusiimti. Būtina įsivertinti, gal galime be turniketo apsieiti, tamponuoti žaizdą ar panašiai."

Martynas: „Reikia mokyti žmones stabdyti kraujavimą. Užsidėjau turniketą ir dabar laukiu greitosios. Tuo niekas nesibaigia. Gal karo atveju tai svarbu, specializuota pagalba atitolsta ir kiekvienas pats yra atsakingas už save. Tada tavo sveikata yra tavo paties rankose arba tavo draugų."

Medikams įstrigo tai, kad pacientai yra labai ramūs. Nors galūnės amputacija atrodo tragedija, jie lengviau atsipučia, kad išėjo gyvi iš mūšio lauko. Kai kurie nori išsikalbėti, kai kurie yra užsisklendę. Turi elgtis pagarbiai, nors nežinai, kiek gali klausti, kalbėtis.

Vaida: „Žmogų atveža ir tikiesi, kad jis bus labai emociškai palaužtas, verks, rėks, kaip čia pas mus būna, kai susižaloja. O jie tiesiog guli ir džiaugiasi, kad jiems padeda."

Martynas: „Atsimenu verkiančią mamą. Ji turėjo nupirkti dalį medicininių priemonių sužeistam sūnui gydyti. Pas juos nėra visiškai nemokama sveikatos apsauga. Jos sūnus, sužeistas karys, guli, o jai reikia rasti 4-5 tūkstančius eurų. Su jų atlyginimais tai yra daug. Kažką galvos, bandys organizuoti, padėti savo sūnui, kad jis galėtų kažkokią funkciją atlikti, gyventi. Pamatai tokį atvejį ir padaugini, kiek dar tokių yra. Tuo metu nelabai net supranti, kaip jaustis."

Medikai pastebi, kad nors paramos vietinė gydymo įstaiga kažkiek gauna, tačiau pacientų nebepajėgia aprūpinti priemonėmis reikiamais kiekiais. Pritrūksta kažkokių specifinių dalykų - specifinėje vietoje, specifiniu laiku. Ukraina yra labai didelė, todėl sužiūrėti visą logistiką karo sąlygomis, kad visiems visko užtektų, yra sudėtinga.

Martynas: „Istorijų yra daug ir įvairių. Atvažiuoji su vienais lūkesčiais, bet jie pasisuka visai kitu kampu. Pamatai, kad ten gyvenimas vyksta visai pagal kitas taisykles. Mes mąstome iš savo taikos perspektyvos: man viskas turi būti užtikrinta, aš moku mokesčius, o ten yra išgyvenimo klausimas."

Kariai kovoja fronte, medikai prisiima savo riziką

Du su puse metų karo pakeitė žmonių mąstymą. Kijevas šiauliečiams pasirodė tuštokas, liūdnokas. Dnipras pilnesnis žmonių. Jie ten eina, bendrauja, švenčia. Bet jaučiasi nuovargis, liūdesys, nusivylimas. Vaida ir Martynas iš pokalbių suprato, kad visi ten atvažiuojantys bando juos pamokyti, kaip gyventi. Vietiniai labai draugiški lietuviams, sako, kad lietuviai supranta jų skausmą.

Vaida: „Yra ten rusų, kurie mokosi ukrainiečių kalbos, ir supranta, kas čia prie ko. Tačiau yra ukrainiečių, kuriems kalta Amerika ar dar kažkas, kad jų gyvenimas yra toks. Apie tai nebuvo plačiai kalbama, tačiau minėjo, kad yra tokių, kurie apie taikinius priešus informuoja, kurie parduoda, išduoda. Turbūt kiekvieno karo atveju taip yra: ir dumblas visas iškyla, ir garbingi žmonės pasimato."

Šiaulių gydytojai Dnipre gyveno viešbutyje, laisvalaikio turėjo mažai, tačiau buvo priimti kaip svečiai. Kai nedirbo, Vaida ir Martynas leido laiką su vietiniais kolegomis, lankėsi kavinėse. Kai elektra dingo, įsijungė generatorius. Nors tai yra brangu, nes kuro kaina gal tik 10 centų mažesnė nei pas mus, o atlyginimai gerokai mažesni.

Ligoninė turi savo generatorius, savo vandenį.

Medikai Dnipre girdėjo tolimus sprogimus, kaukė sirenos. Telefono programėlės imdavo signalizuoti apie pavojų, tačiau vietiniai tik atlaidžiai šyptelėdavo. Kai paklausė, kur yra slėptuvė, nustebino. Ligoninėje yra slėptuvė, tačiau vietiniai medikai ten neina. Dnipro gyventojai mano, kad jei jau atskrenda kažkokia rimtesnė bomba, tai ji suveiks greičiau nei perspėjimo signalas.

Martynas: „Pozicija tokia: arba dirbi, arba bėgioji slėptis. Jei kariai fronte kovoja, tai ir medikai savo pareigą atlieka su tam tikra rizika.

Prieš gerą mėnesį ten numetė „Orešniką". Buvo apgadinta ligoninė. Tuo metu, kai įvyko sprogimas, vyko operacija. Fasado langai suskrido į vidų. Rodė filmuotą medžiagą, kai slaugytoja vos spėja nueiti nuo lango, kai šis nuskrenda koridoriumi į vidų. Operuojantis gydytojas buvo sužeistas, pasižiūrėjo į koją ir sako: Ai, pabaikim operaciją, tuomet susitvarkysim.".