1 nuotr.Mokslininkai birželį pradėjo dešimtį metų truksiantį projektą, kurio tikslas – į išvalytą upę Švedijos vakarinėje dalyje sugrąžinti atlantinius eršketus, paskutinį kartą šios šalies vandenyse matytus prieš šimtą metų.
Pirmuoju projekto etapu į Jotaelveno vandenis buvo paleista 100 eršketų jauniklių, į Švediją atvežtų iš ūkio Vokietijoje.
„Būti tuo, kam suteikta galimybė grąžinti visoje šalyje išnykusią gyvūnų rūšį – tikra dovana“, – naujienų agentūrai AFP sakė šios idėjos autorius biologas Danas Calderonas.
„Tai turbūt yra geriausia, ką man yra tekę kada padaryti“, – kalbėjo D. Calderonas.
Projektui, pavadintam „Storens aterkomst“ (Eršketo sugrįžimas), vadovauja Švedijos meškeriotojų asociacija, kuriai talkina keletas universitetų ir Geteborgo gamtos istorijos muziejus.
Eršketai upėje gyveno iki XIX a. pabaigos, tačiau dėl žvejybos išteklių pereikvojimo ir taršos palaipsniui išnyko.
Šiandien ši upė yra gerokai švaresnė ir tinkama gyventi eršketams, kurių ilgis, Geteborgo universiteto duomenimis, gali siekti kiek daugiau nei penkis metrus, o svoris – daugiau nei 600 kilogramų.
„Yra vilties“
„Man taip pat yra vilties, nes mes čia bandome padaryti kažką tikrai, tikrai gero ir tai yra gera pradžia“, – naujienų agentūrai AFP sakė projekto vadovė Linnea Jagrud.
Eršketų populiacijos atkūrimo poveikį upės ekosistemai atidžiai stebės mokslininkai.
Eršketai maitinasi nuo upės dugno, deguonimi aprūpindami upės vagoje esančias nuosėdas, o tai yra naudinga upės dugne gyvenantiems smulkiems sutvėrimams.
Be to, didžiuosius eršketus parazituoja ir nuo jų minta kitų rūšių gyvūnai, tokie, kaip jūrinės nėgės.
„Vienas šimtas – dar ne populiacija, tačiau tęsdami darbus mes sukursime gausingą populiaciją ir toliau dėsime pastangas, kad atkurtume upę ir netoli jos esančią pakrantės teritoriją“, – kalbėjo L. Jagrud.
Atlantiniai eršketai, kuriuos galima atpažinti iš smailios nosies ir bežvynės odos, visai, kaip lašišos, pirmuosius kelerius savo gyvenimo metus praleidžia gėlo vandens telkiniuose.
Pakankamai paaugę, kad galėtų toleruoti druskingą vandenį, jie migruoja, ieškodami maisto, o į gėlą vandenį grįžta neršti.
Tačiau šių upių gyventojų reprodukcijos ciklas gali trukti iki dešimties metų.
Todėl ateinantį dešimtmetį kasmet reikės paleisti po naują eršketų būrį, kad susiformuotų populiacija, gebanti išgyventi po žmonių pagalbos, paaiškino L. Jagrud.
