1 nuotr.Prancūzijos studentai, aktoriai ir kultūros darbuotojai piketuoja tris didelius šalies teatrus, reikalaudami atnaujinti dėl „kovidinių" apribojimų uždarytų kultūros įstaigų darbą. Daugelyje Vakarų Europos sostinių vyksta nuolatiniai protestai prieš suvaržymus. Kuo visa tai gresia?
Pirmasis piketas Paryžiuje buvo surengtas teatre „Odéon-Théâtre" dar kovo 4 d. Vakar akcija pasiekė ir Paryžiaus rytinėje dalyje esantį „Theatre de la Colline": apie 30 studentų įžengė į pastatą, nešdami plakatus su užrašais „Reikia atsidaryti", „Kultūra miršta, kartai gresia pavojus". Dar kelios dešimtys akcijos dalyvių susibūrė prie įėjimo į pastatą. Analogiška akcija prasidėjo ir Strasbūro nacionaliniame teatre.
Pasak radijo stoties, protestuotojų branduolį sudaro Nacionalinės dramos meno konservatorijos (CNSAD), Aukštosios dramos meno mokyklos (Esad) ir studijos-teatro mokyklos „d'Asnières" studentai.
Kovo 6 d. pas „Odéon" teatre įsikūrusius protestuotojus atvažiavo kultūros ministrė Roselinė Bašelo (Roselyne Bachelot). Ji patikino, jog „tęs konsultacijas", kad apsaugotų be darbo likusius artistus ir kitus kultūros darbuotojus. Tačiau užvakar Visuotinės darbo konfederacijos (CGT) kultūros skyrius paragino „tęsti teatrų okupaciją".
Prancūzijoje teatrai, muziejai ir kitos kultūros įstaigos uždaryti nuo spalio pabaigos, kai šalyje antrą kartą buvo įvestas saviizoliacijos režimas. Pagal preliminarų planą, paskelbtą lapkričio pabaigoje, jie turėjo atverti duris sausį, bet nuo metų pradžios Prancūzijoje sergamumas COVID-19 išlieka stabiliai didelis - daugiau kaip 20 tūkst. naujų atvejų per parą, todėl valdžia vis atideda restoranų, teatrų ir muziejų atidarymą. Iki šiol nebuvo paskelbta net apytikrė data, kada to būtų galima tikėtis.
Situaciją komentuoja: Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, politikos apžvalgininkas, Audrius BUTKEVIČIUS.
Visais laikais karantinavimas bei įvairiausi suvaržymai iššaukdavo žmonių pasipriešinimą ar netgi maištus. Tai būdavo visaip vadinama: maro maištai, choleros maištai ir t.t. Tame nieko naujo, jeigu trumpai apžvelgsime žmonijos istoriją.
Tačiau problema yra ta, kad šiais laikais valdantysis „elitas", kuris gyvena prabangiai ir bijo, kad jų gyvenimėliai bus sulaužyti, yra pasiruošęs visus karantinuoti bei visiems kitiems žmonėms sulaužyti gyvenimus, kad tik išgyventų patys. Ir dauguma žmonių tai kuo puikiausiai jaučia bei supranta. Būtent ši priešprieša yra kur kas gilesnė, nei banali kova prieš suvaržymus. Iš esmės tai yra kova prieš žmones, kurie savo asmeninius interesus iškelia aukščiau už visuomenės interesus, o todėl yra pasiruošę apgaudinėti tą visuomenę, pateikdami jai įvairią „baisią", tačiau jų dozuojamą, informaciją, kad tik patys galėtų jaukiai jaustis. Kiekvienam skaitytojui siūlau atkreipti dėmesį: kasdien mes matome kokį nors vadinamojo elito atstovą, televizijos ekranuose išdidžiai demonstruojantį savo „snukį" be kaukės, kuomet visų kitų yra reikalaujama tas kaukes dėvėti... Tokiuose vaizduose ir slypi maišto užuomazgos...
Žinoma, Rytų Europoje protestuojama kur kas kukliau arba išvis neprotestuojama. Kodėl vakariečiai aktyvesni už rytiečius? Todėl, kad Rytų Europoje žmonės ilgą laiką buvo totalitarinių sistemų įkaitai, todėl į įvairius maištus bei protestus žiūri gana atsargiai. Tas, kas gali įsivaizduoti, kuo jam baigsis tokie pamaištavimai kokios Baltarusijos ar Rusijos kalėjimuose, ar netgi tie, kurie prisimena, kaip mums šaudė į akis prie Lietuvos parlamento, valdant dviem bobelėms - šie žmonės visada sau užduoda klausimą: kas svarbiau - tavo akis bei sveikata ar tiesiog pamėginti kažką demonstruoti? Ir atsakymas mums akivaizdus...
