Kaip bolševikai kūrė „naująjį žmogų“

Aiškaus plano bolševikai neturėjo, bet buvo akivaizdu: tikslui pasiekti reikalingas naujas, naujos moralės žmogus, gimęs revoliucijos kančiose, galintis sukurti iš principo kitokią visuomenę, pasirengęs atsisakyti viso ko asmeniško. Komunizmo teoretikai nesivaržydami lygino tokį žmogų su mašina, kurios paskirtis - tapti darbiniu sraigteliu darniai veikiančiame mechanizme.

Žmonės mašinos

Atėję į valdžią bolševikai Rusiją vertino kaip revoliucijos, turėjusios apimti visą pasaulį, starto aikštelę. O pasaulinė revoliucija vis neprasidėjo, pasak teoretikų, dėl to, kad darbininkai ir valstiečiai nebuvo pasirengę visuotiniam sukilimui. Tada ir buvo sumanyta auklėti „naująjį žmogų". Iš pradžių aiškios programos nebuvo. Pagrindiniai naujos asmenybės ugdymo ideologai (N.Bucharinas, A.Lunačarskis, L.Trockis) savo idėjas koregavo priklausomai nuo pasikeitimų politikoje. Bet visų koncepcijų pagrindinė mintis buvo ta, kad naujovės turi padėti tenkinti ne individualius, o visuomenės poreikius.

Buvo svarstomi įvairiausi mechanizmai - nuo auklėjimo iki prievartos naudojant jėgą. Iš pradžių buvo ketinama piliečių buržuaziškumą naikinti represijomis, vėliau buvo nuspręsta kolektyvizmą diegti propaganda ir auklėjimu. Naujasis žmogus turėjo bendrus interesus kelti aukščiau už privačius, būti fiziškai ir intelektualiai išsivystęs, iš esmės primenantis mašiną. Bolševikų ideologas, vyriausiasis „Pravda" redaktorius N.Bucharinas atvirai reiškė mintį, kad valdančiųjų laukia uždavinys žmones paveikti ir juos paversti gyvomis mašinomis, kurios savo veiksmuose vadovausis naujais proletariškos ideologijos principais.

Taikinys - vaikai

Pakeisti žmogaus prigimtį - užduotis nelengva. Todėl bolševikai greitai suprato, kad lyginant su priešrevoliucine karta daug geresnės yra vaikų, paauglių perspektyvos. Revoliucionieriai vaiką vertino kaip molio gniužulą, iš kurio galima nulipdyti bet ką. A.Lunačarskis pastebėjo, kad iš ikimokyklinio amžiaus vaiko galima lipdyti, mokyklinuką- lenkti, jaunuolį - laužyti, o suaugusiuosius ištaisys tik kapas.

Taigi, 1918 metų spalį buvo išleistas dekretas „Apie vieningą darbo mokyklą", o 1919-ųjų partijos uždaviniuose jau buvo kalbama apie jaunosios kartos švietimą. Mokykla virto „visuomenės skirstymo į klases visiško panaikinimo ir jos komunistinio atgimimo įrankiu". Buvo planuojama įvesti nemokamą mokymą, besimokančiuosius valstybės lėšomis aprūpinti maistu, drabužiais, avalyne ir mokymo priemonėmis, steigti vaikų lopšelių tinklą.

Po pilietinio karo metų vaikų auklėjimui buvo skiriamas dar didesnis dėmesys. Sovietų valdžia ieškojo kuo veiksmingesnių naujosios kartos „užkariavimo" formų. Žinoma, pagrindinis vaidmuo teko propagandai - per kiną, literatūrą, šventes. N.Bucharino „Pravdoje" vaikų literatūra buvo pavadinta pagrindiniu naujo žmogaus kūrimo resursu. Buvo pritarta pedagogikos, kontroliuojančios naujojo vaiko auklėjimą, diegimui į mases. Pirmąja ir pagrindine komunistų ugdytoja buvo pripažinta mokykla.

Atsirado vaikiškų knygų turinio kuratoriai, į procesą buvo įtraukti daugybė literatų ir dailininkų. 1924 m. sukurtam specialiam Vaikų skyriui vadovavo S.Maršakas ir dailininkas V.Lebedevas. Tada ir iškilo klausimas: „O ar proletarų vaikui apskritai reikalinga pasaka?"

Po dvejų metų gimė pionierių judėjimas. Iki revoliucijos gyvavusios skautų organizacijos buvo uždraustos. Pionierija auklėjo „jaunuosius leniniečius", remdamasi komunistiniais idealais. Vaikai buvo vertinami kaip naujosios valdžios sąjungininkai ir atrama, turintys tėvams skleisti naujas idėjas. Į sąmoningo pionieriaus pareigas įėjo atsakomybė už laikraščių prenumeratą, bendrą agitaciją šeimoje ir „raudonojo kampelio" namuose įrengimą.

Šeimą pakeisti komunistų partija

Kalant naują žmogų, šeima nebuvo vertinama kaip vertybė. O radikaliausi komunistai tikėjo, kad ji greitai nunyks. J.Brandenburgskis sakė: „Šeima, aišku, dings, ją pakeis valstybinė visuomenės auklėjimo ir socialinio aprūpinimo organizacija". Populiariuose to meto literatūros kūriniuose neretai pasitaiko siužetas, kuriame herojus vaikas palieka šeimą ir randa laimę tarybinėje prieglaudoje tarp ideologiškai teisingų bendraamžių.

Štai apsakyme „Lenino ženklelis" mažojo Grišos tėvas sumuša vaiką, drausdamas bendrauti su pionieriais. Galop berniukas pabėga į Maskvą, Raudonąją aikštę, iš kur milicija jį nugabena į vaikų namus. Jis įstoja į pionierius, užsiriša raudoną kaklaraištį ir pergalingai prisisega ženklelį su V.Lenino atvaizdu.

Naujasis komunizmo epochos žmogus turėjo tapti idealiu mobilizaciniu vienetu visiškam imperinės būties pertvarkymui. O dar buvo planuojama sunaikinti jo individualistinius instinktus, atplėšti nuo darbo namuose sunkumų, šeimos ryšių ir visokio privatumo.

Buities kolektyvizacija ir duobė sau

Vykstant auklėjimo procesams gimė projektas „Dėl turtingųjų butų rekvizavimo neturtingųjų skurdui palengvinti". V.Leninas paskelbė, kad atskiras būstas, net kambarys, yra nereikalingas. Siūlomuose namuose-komunose turėjo nelikti asmeninės erdvės, buitis, laisvalaikis ir gyvenimas turėjo būti bendri.

Išlaisvinti žmogų nuo buities rūpesčių buvo planuojama plečiant paslaugų sritį - skalbyklas, visuomeninį maitinimą ir t.t. Pritaikant tokiems darbininkų barakams , buvo pradėti pertvarkyti viešbučiai: „National" Maskvoje, „Astorija" ir „Europa" Peterburge. Pirmieji aukštai tapdavo bendra svetaine, o pompastiški restoranai - pigiomis valgyklomis. Būstas ir maitinimas buvo nemokami. Bet iš pradžių teisę taip gyventi gaudavo tik partijos nariai ir literatai.

Paprastai liaudžiai komunos buvo įrenginėjamos fabrikų barakuose, pagalbinėse patalpose. Viskas buvo bendra - drabužiai, inventorius ir net pinigai. Leisti uždirbtus pinigus savo nuožiūra buvo draudžiama. Norintis prisijungti prie komunos žmogus dalyvaudavo pokalbyje, o palikti tokį buitinį kolektyvą buvo nepaprastai sunku.

Įdomu, kad neilgai trukus naujojo žmogaus teorijos propagandistai pateko į savo pačių spąstus. Jau minėtas N.Bucharinas, proletarinę prievartą - sušaudymus ir darbo prievolę - laikęs gėriu, pats nukentėjo nuo prievartos. 1937 m. CK plenume jis buvo paskelbtas „priešu", areštuotas ir apkaltintas siekiu restauruoti kapitalizmą, suskaldyti SSRS ir sunaikinti J.Staliną. Pagrindinis J.Stalino varžovas buvo nuteistas „aukščiausia socialinės apsaugos bausme", kurią pats N.Bucharinas kadaise ir garbino.