Kaip laimėti kovą su terorizmu?

2001 m. rugsėjį savižudžiai atakoms JAV naudojo lėktuvus. 2016 m. į Berlyne vykusios kalėdinės mugės dalyvius įvažiavo sunkvežimis. 2024 m. švenčiančius Magdeburge (Vokietija) ir Naujajame Orleane (JAV) taranavo prie lengvųjų automobilių vairų sėdėję asmenys. Krenta teroristų parengimo lygis?

- Nesutikčiau su tuo. Tiesiog pastaruoju metu taikomos apsaugos priemonės apsunkina tokio mastelio išpuolius, kokius matėme JAV prieš ketvirtį amžiaus. Galime diskutuoti apie 2001 m. katastrofos priežastis, spėlioti, kas lėmė sugriovimus, bet fakto, kad žmonės žuvo ne tik užgrobtuose lėktuvuose, niekas neneigė. Ir į tai buvo sureaguota.

Daugybė taikomų priemonių, saugumo požiūriu, pasiteisino. Tačiau akivaizdu, kad bandymai iki tokio lygio, koks pasiektas aviacijoje, griežtinti viešojo ar privataus transporto naudojimą, kad jis netaptų „ginklu", baigtųsi viešojo gyvenimo sustabdymu. Beje, kaip tik tokio tikslo ir siekia teroristai: suvaryti visuomenes į slėptuves ir kompromituoti vyriausybes, kaip nesugebančias valdyti.

Tai, kas pasakyta apie aviacijos saugumą, netinka kalbant apie mažąją aviaciją - nedidelių lėktuvų panaudojimo teroristiniams aktams galimybės išlieka pakankamai aukštos. Iš Gazos Ruožo į Izraelį įsiveržę „Hamas" smogikai naudojosi parasparniais ir skraidyklėmis. Teigiama, kad Tel Avivas apie šiuos planus buvo informuotas, bet informaciją ignoravo. Matant tai, nesunku įsivaizduoti situaciją, kai į, tarkim, „Cessna" ar „Piper" lėktuvėlį pakraunami dideli kiekiai sutankintų nitrato trąšų su nesunkiai virtuvėje pasigaminamu sprogdikliu ir atakuojamas visuomeninis objektas.

Nuo tų laikų, kai japonų kamikadzės Antrojo pasaulinio karo metu naudojo kaip tik tokių gabaritų lėktuvus naikinti JAV lėktuvnešiams, situacija nepasikeitė. Saugumas padidintas tik tose srityse, kurias galima maksimaliai kontroliuoti nepridarant didelės žalos visuomenės aistrai gyventi laisvai.

Mūsų dienomis šių sėkmingų praeities atakų atgarsius galima matyti efektyviame visų tipų dronų panaudojime, tačiau tam gali būti panaudotas ir bet kuris kitas buityje naudojamas daiktas. Tereikia jame sumontuoti valdymo sistemą, pakrauti sprogmenimis ir „kamikadze" gali tapti motorinė valtis, motoroleris, keturratis ar žaislinė radijo bangomis valdoma mašinytė. Šiuo metu JAV tiriama karininko mirtis, kurio kūnas buvo transportuotas elektriniu „Tesla" pikapu, gebančiu nuvažiuoti į reikalingą tašką be vairuotojo įsikišimo. Toks sprogmenų prikrautas automobilis gali sėkmingai privažiuoti prie parlamento, vyriausybės ar didelio susirinkimo ir būti detonuotas nuotoliniu būdu, panaudojant mobilųjį telefoną, operatoriui saugiai sėdint kaimyninėje šalyje. Ginklu gali tapti banaliausias buitinis prietaisas, ką ir parodė Mosado specialistai, susprogdinę pranešimų gaviklius „Hesbollah" kovotojų kišenėse.

- Teroristų naudojami „ginklai" paprastėja, tačiau išpuoliai vis tiek reikalauja aukų. Galima nuo to apsiginti?

- Pagrindinis atakų organizatorių tikslas - ne žmonių žalojimas ar žudymas, bet parodymas, kad vyriausybė ir jos politika nieko verta. Tai ataka į valdžios autoritetą, kuria siekiama sukurti baimės ir netikrumo jausmą, ir per tai primesti savo valdžią. Kuomet radikalūs islamistai pjausto mokyklą lankančioms mergaitėms nosis, arba Afrikoje mergaitėms užsiuvami lytiniai organai, to tikslas - savo valdžios per baimę, smurtą ir savivalę primetimas tų kraštų visuomenėms. Tai toks pats terorizmas tik jau nukreiptas į „savus". Šiuo požiūriu hidžabo primetimas moterims niekuo nesiskiria nuo geltonos Dovydo žvaigždės, kurias žydus vertė nešioti naciai. Teroro tikslas - visuomenių psichika, kolektyvinės pasąmonės dariniai, o fizinis smurtas tik instrumentas.

Pradėjus atskirą visuomenės švietimo operaciją, orientuotą į terorizmo užkardymą, tektų apriboti žmonių laisves ir taikyti savicenzūrą, kas nesukeltų didelio džiaugsmo „mielajam rinkėjui", o teroristai iš dalies pasiektų savo tikslą. Vyriausybė būtų kompromituojama ir tai atsilieptų jai bei visai politinei sistemai rinkimų metu.

Šis mechanizmas sudaro galimybę teroristams išnaudoti demokratijos ypatumus savo tikslams. Įdomu stebėti, kaip į teroro aktą visuomenė atsiliepia savicenzūra ir po jos sekančia aukų, patyrusių terorą, kritika, ignoravimu ar net teroristų pateisinimu. Pavyzdys - teroristinė ataka prieš žurnalą „Charlie Hebdo" ir po to sekusi visuomenės savicenzūros reakcija, vėliau išsiliejusi į atskirų politikų ar leidinių naudotą isterišką islamistų provokavimą. Taip teroristų tikslas buvo pasiektas, nes jie tapo aukomis.

Tas pats psichikos mechanizmas suveikė ir po to, kai izraeliečiai atakavo „Hamas" banditus Gazos sektoriuje, panaudodami neproporcingai didelius karinius pajėgumus. „Visuomenės" greitai pamiršo tikrąją Izraelio atakos priežastį: įkaitų krizę bei brutalias civilių žudynes, ir dabar jau kaltino ne teroristus. Tikslas vėl buvo pasiektas.

Situacija turėtų būti kontroliuojama, tačiau ne taip, kad visi vaikštinėtų su neperšaunamomis liemenėmis ar atsisakytų vakarėlių. Juolab kad tokios priemonės vis tiek nepadėtų išvengti traumų ar mirties, nes jos siauriai specializuotos - ne kiekviena neperšaunama liemenė stabdo peilio dūrį. Ir čia didžiausią žalą darys baimė bei katastrofos laukimo nuotaika, todėl tikslas ir vėl bus pasiektas.

Kiek efektyviau šį klausimą būtų galima spręsti stiprinant specialiųjų tarnybų darbą, bet ir tai reikalautų įvairių JAV „patriotinio akto" analogų, prevencinių sulaikymų, komunikacijos kontrolės. Būtų varžomos visuomenės laisvės ir vėl atsirastų nepatenkintų. Kaltais būtų laikomos vyriausybės, gimtų daug sąmokslo teorijų. Net ir tada, kai, nesuveikus šioms priemonėms, būtų įvykdytas teroro aktas bei žūtų žmonės, kalta liktų „neefektyvi valdžios politika".

Išeitis viena: antiteroristinis visuomenės švietimas! Turi būti sukurta efektyvi valstybinė saugumo didinimo politika, kurios pagrindas - edukacija. Senasis teiginys „Tiesa išlaisvins" yra tokios antiteroro politikos pagrindas. Visuomenė turi būti mokoma priimti tam tikras limitacijas, suprasti psichologinius teroro įtakos mechanizmus. Žmonės turi būti mokomi atpažinti teroro psichologinių poveikių pasireiškimus, jiems atsispirti ir pasipriešinti. Tada bus paprasčiau atsisakyti kai kurių fantazijų apie gyvenimą be sienų, apie tai, kad galima keliauti kur nori, taps aišku, kodėl būtina šiandien pat pradėti riboti migraciją, įskaitant ir verslui naudingą „gasterbaiterių" judėjimą aiškinant žmonėms, kas kaltas dėl jų laisvių apribojimo. Aišku, tokios saugumo priemonės verstų šalis ir vyriausybes „fašistizuotis", kas vėl kai kam kliūtų, bet ką jau padarysi, kad tokia silpnoji demokratijų vieta.

Kad būtų aiškiau suprasti, apie ką kalbame, pateiksiu pavyzdį apie narkotikus. Mano požiūriu, narkotikų platinimas - tas pats terorizmas. Narkotikų baronai primeta savo valdžią vyriausybėms taip pat efektyviai, kaip ir teroristai. Ir Pablo Eskobaro baimės įvarymo politika - demonstratyvus šio teiginio pavyzdys.

Lietuvoje kiek lengviau. Dar nesprogdina Seimo narių, tačiau ne viena mamytė ar tėvelis aikčioja iš baimės laukdami savo atžalų grįžtant iš vakarėlio. Šios baimės psichologiniai efektai visuomenei tie patys, kaip ir prie „klasikinio" terorizmo. Kaip su tuo kovojama? Singapūre net už narkotikų turėjimą, nekalbant jau apie jų platinimą, galima gauti mirties bausmę. Toje šalyje tai veikia, todėl ten retas kuris ryžtasi rizikuoti.

Mums atrodo, kad tokia politika yra nepriimtinas kraštutinumas, nuo kurio reikia atsitraukti per kelis žingsnius.

- Kiek saugūs Lietuvos, kurioje turime narkomanų bei sparčiai auga išeivių iš Azijos kraštų skaičius, piliečiai?

- Mus gelbsti tai, kad nesame svarbūs teroristams. Net ir surengus išpuolį ar sukėlus sąmyšį, didžioji dalis pasaulio nesuvoks, kur ta Lietuva ir kas joje nutiko. Tačiau tai nereiškia, kad visą laiką taip bus. Jeigu kažkas sumoka arabų teroristams, tai kodėl nepasirinkti patogios šalies, kur atlikti išpuolį - paprasčiau negu paprasta? Parėkaus koks nors Remigijus Žemaitaitis, kad žydai žiauriai dorojasi su arabais, ir kas nors patars, jog, norint užčiaupti visus arabų mylėtojus Lietuvoje, užtenka sukurti provokacinį teroristinį aktą, už kurį atsakomybę prisiimtų menkai žinoma islamo grupuotė, ir visuomenės nuomonė pradės keistis.

Tokie dalykai daromi ir ne visada islamistų įvykdytas ar prisiimtas aktas yra skirtas jų interesams realizuoti. Gali būti veikiama ir priešingai - yra teigiančių, kad Izraelio specialiosios tarnybos sąmoningai ignoravo iš Gazos kylantį pavojų, nes tai leido Tel Avivui efektyviai pasitvarkyti su ilgalaikiais priešininkais, įskaitant Iraną.

Situacija padeda efektyviai spręsti ir premjero Benjamino Netanjahu (Benjamin Netanyahu) vidines problemas. Tai gimdo pamąstymus - kas vyksta iš tikro ir kas mums paišo pasaulio vaizdelį?

Dabar svarbiausia: terorizmas veikia efektyviai tik tuo atveju, jeigu egzistuoja jį atspindinčios medijos. Šiandieninis technologinis progresas, kuomet per socialinius tinklus galima labai individualizuotai prieiti prie kiekvieno, terorizmo įtakas per psichikos mechanizmus multiplikuoja tūkstančius kartų.

Terorizmo ir kitų pavojų negalima teisingai įvertinti ir suprasti, ignoruojant medijų kontekstą, nesuvokiant instrumento, kuris juos atspindi ir projektuoja įvairioms visuomenėms, nes atspindintis paviršius gali būti šiek tiek kreivas. Dar daugiau, šiandieninės medijos yra priklausomos ir labai dažnai vienai ideologizuotai politinei-ekonominei grupuotei. Jos terorizmą paverčia ypatingai įdomia visuomenės poveikio forma. Sukurti medijinį įvykį iš anksto vykdant suplanuotą akciją paprasčiau, negu sukurti melagieną, neturinčią materialaus nešėjo. Todėl kraujas tampa nuolatiniu terorizmo palydovu, tam tikru „prieskoniu", gerinančiu nuolat pateikiamo „patiekalo" skonį.

IŠVADOS. Gyvename visuomenėje, kur bet kas gali tapti ginklu; Bet kuris tokio potencialaus ginklo panaudojimas turi būti suvokiamas medijų pritraukimo kontekste; Bet kuris tokiame politiniame-visuomeniniame lauke konstruojamas įvykis padaromas paprasčiau naudojant realią medžiagą ir pasiekiant realių tikslų, negu kuriant melagienas; Jeigu politikoje kas nors vyksta, tai visada kažkam naudinga.

Kovą su terorizmu ir krizės valdymą reikia pradėti nuo suvokimo, kaip tai bus atspindėta medijose, kaip suvokiama visuomenėje ir kaip paveiks jos elgseną. Jeigu pateikta schema bus išanalizuota, įsisąmoninta ir vykdoma jos realizavimui kelią užkertanti saugumo bei visuomenės švietimo politika, tuomet tikimybė, kad teroristinių aktų rengėjai nusitaikys į mūsų kraštą, dar labiau sumažės.