Kaip sužinoti apie prasidedantį žemės drebėjimą

Klastingos seisminės zonos

Žemės plutą sudarančios tektoninės plokštės nuolatos juda, bet šis procesas vyksta labai lėtai ir nepastebimai: jos slysta viena palei kitą, susiduria, neretai būna, kad viena kitą spaudžia. Tarp jų susikaupusi įtampa periodiškai „išlaisvinama", kad plokštės vėl „nusiramintų", ir tada vyksta žemės drebėjimas. Žemė dažniausiai dreba palei tektoninių plokščių pakraščius, jų sąveikos vietose, kurios gali tęstis dešimtis kilometrų.

Mokslininkai jau seniai nustatė tektoninių plokščių ribas ir daugelį jų sąveikos vietų, taigi žino ir seismiškai aktyvias teritorijas. Specialistai gali išmatuoti vykstančio žemės drebėjimo magnitudę, o GPS davikliai prie seismiškai aktyvių zonų bei palydovinės nuotraukos, padarytos iki žemės drebėjimo ir po jo, suteikia galimybę nustatyti, kaip judėjo Žemės pluta.

Tačiau prognozuoti, kada būtent įvyks žemės drebėjimas pavojingoje zonoje, mokslininkai iki šiol nepajėgia.

Žemės drebėjimai vyksta dideliame gylyje (paprastai kelis ir net dešimtis kilometrų po žeme), o pasiekti tokį gylį turimų technologinių galimybių kol kas nepakanka, taigi tiesiogiai stebėti procesą yra neįmanoma. Keblumą sudaro dar ir tai, kad energija kaupiasi ne metus, o dešimtmečius ir net šimtmečius, o išlaisvinama - vos per kelias sekundes. Todėl šiuolaikinis mokslas, remdamasis vietovės struktūra ir ankstesnių katastrofų patirtimi konkrečioje vietoje bei jų periodiškumu, gali tik kurti modelius ir skaičiuoti žemės drebėjimo tikimybę.

Paklaustas, ar įmanoma žmones įspėti apie artėjančią nelaimę, Dž.Britanijos Žemės tektonikos stebėjimo ir modeliavimo centro bendradarbis Timas Raitas (Tim Wright) prisipažįsta: „Mes, mokslininkai, kol kas net nepriartėjome prie trumpalaikės prognozės galimybės". O JAV Geologijos tarnyba net įkūrė tinklalapį, kuriame demaskuojami mitai apie tokias „prognozes".

Ką pajėgia nuveikti žmogus

Tačiau mokslininkų jėgoms - sudaryti sudėtingą algoritmą ir parodyti „mazgus", kuriuose galingi žemės drebėjimai yra labiausiai tikėtini. Beje, baisių vasario 6 d. žemės drebėjimų Turkijoje vieta kaip tik sutampa su viena iš pavojingų zonų, apie kurias žinojo seismologai. Deja, tokių zonų yra daugybė, ir pasakyti, kurioje iš jų „driokstelės" po penkių minučių, o kurioje - tik po 10 metų, yra neįmanoma.

Be to, analizuodami ką tik įvykusio žemės drebėjimo duomenis, specialistai gali įspėti apie jo galimą įtaką vėlesniems drebėjimams, kitose vietose.

Pavyzdžiui, jei kalbėsime apie vasario katastrofą Turkijoje, pasak tektoninių lūžių specialistės iš Kornelio universiteto Žemės ir atmosferos mokslų mokyklos dr.Džudit Habard (Judith Hubbard), išnagrinėję palydovines nuotraukas mokslininkai turi galimybę nustatyti, kurios tektoninio lūžio dalys pasislinko, ir kiek. O tada galima modeliuoti, ar artimiausiu metu kyla pavojus, kad žemė drebės kitose konkretaus lūžio vietose, į kurias persikėlė įtampa.

Apie tai, kad bręsta žemės drebėjimas, mokslininkai gali spręsti iš pokyčių, vykstančių litosferoje, atmosferoje ir jonosferoje, apie kuriuos sužino iš palydovinių nuotraukų, taip pat stebėdami geofizikinių laukų anomalijas. Tačiau šie „nelaimės šaukliai" ne visada prišaukia katastrofą, o tik rodo jos tikimybę.

Užtat šiais laikais žmonės turi užtektinai žinių ir galimybių, kad projektuotų ir statytų pastatus, tiltus ir kitus objektus, galinčius atlaikyti galingus žemės drebėjimus. Taip pat projektuojamos pastatų detalės, kurias reikalui esant būtų galima pakeisti, nenugriaunant pačio statinio ir išlaikant jo funkcionalumą. Mokslininkai modeliuoja hipotetines nepaprastąsias situacijas, kad būtų galima maksimaliai lokalizuoti nuostolius ir suteikti žmonėms galimybę išsigelbėti.

Jei kalbėsime apie Turkiją, kurioje nuo 1900 metų įvyko 13 rimtų žemės drebėjimų (magnitudė didesnė kaip 7), nuo 1999 m. šioje šalyje galioja statybos normos, kurios užtikrina pastatų atsparumą tokiems stipriems požeminiams smūgiams. Yra duomenų, kad apie 95 proc. visų pastatų, sugriuvusių per vasario 6 d. tragediją, buvo senesnės statybos - jie buvo pastatyti tuo laikotarpiu, kai statybos reglamente tvyrojo chaosas ir į atsparumą seisminiam poveikiui niekas nekreipė dėmesio. Jeigu sugriūva naujesni pastatai, galima įtarti, kad statybos reglamento tiesiog nebuvo laikomasi.

Keturkojai pagalbininkai

Nepaisant neguodžiančių mokslininkų prisipažinimų, vis dėlto kai kas gali įspėti žmones apie artėjančią katastrofą. Tai gyvūnai. Istorijoje būta nemažai atvejų, kai prieš keletą valandų, o kai kada net ir dienų iki kataklizmo pradžios žmonių jaunesnieji broliai siuntė signalus, į kuriuos žmonės tiesiog nekreipdavo dėmesio. O juk gyvūnai yra daug jautresni mažiausioms vibracijoms ir jaučia tai, ko nejaučiame mes.

Pavyzdžiui, po stipraus žemės drebėjimo Kryme praėjusio amžiaus pradžioje liudininkai prisimindavo, kad likus kelioms valandoms iki tragedijos daugelyje arklidžių arkliai pradėjo žvengti ir veržtis iš aptvarų, kiemuose įnirtingai stūgavo šunys. Archyvinių šaltinių duomenimis, kurtinamai staugė šunys ir prieš baisų žemės drebėjimą Mesinoje (Italija) 1783 m., kai „išprotėjusius" vietos šunis miestiečiai pradėjo net šaudyti, nesuprasdami, kodėl jie taip elgiasi, o po kelių minučių pradėjo drebėti žemė.

Ir mūsų laikais buvo nemažai atvejų, kai prieš žemės drebėjimą naminiai gyvūnai elgėsi neramiai - šunys kaukė ir blaškėsi, visaip rodydami šeimininkams, kad reikia palikti namus (dėmesingiems šeimininkams tai kartais išgelbėdavo gyvybes). Katės prieš žemės drebėjimą dažnai šnypščia ir taip pat ima neramiai bėgioti po namus, kraipydamos uodegą ir sukinėdamos galvą, tarsi bandytų įsiklausyti, trumpai tariant, visaip reikšdamos nerimą.

Tiesa, murklės katastrofos pradžią paprastai pajunta ne prieš keletą valandų, o prieš 10-20 sekundžių, taigi šeimininkams, pastebėjusiems jų siunčiamus signalus, laiko lieka visai mažai. Pelės ir žiurkės prieš keletą valandų iki žemės drebėjimo palieka pavojingą vietą. O žuvys prieš drebėjimą kai kada ima šokinėti į krantą.

Yra žinoma atvejų, kai žemės drebėjimą „išpranašavo" kūdikiai. Naujausia iš tokių istorijų - apie tai, kaip 5 mėnesių mažylis vasario 6-osios naktį Turkijoje pažadino tėvus baisiu klyksmu. Paimtas ant rankų jis niekaip nenusiramino, todėl prasidėjęs žemės drebėjimas vyrą ir žmoną užklupo ne miegančius ir šeima laiku išbėgo iš buto. Tiesa, negalima tiksliai pasakyti, ar naujagimiai išties yra tokie jautrūs Žemės virpesiams, ar tai buvo tiesiog sutapimai.

Yra ir liaudiškų prietarų, kurie, kaip tvirtina seismiškai pavojingų rajonų gyventojai, visada pasitvirtina. Šie žemės drebėjimų pranašingi ženklai yra perduodami iš kartos į kartą. Pavyzdžiui, turkų manymu, vasarą prieš gamtos katastrofą stoja ypač didelė kaitra, kai termometrų stulpeliai kyla aukščiau negu įprastai. O žiemą prieš žemės drebėjimą neva pradeda keistai lyti. Lietus būna panašus į dulksną, smulkus, bet labai „aštrus", o jo kryptis visada būna griežtai vertikali. Pasak vietos gyventojų, taip lijo ir prieš vasario 6-ios tragediją.

Komentuoja Lietuvos geologijos tarnybos Giluminės ir naftos geologijos skyriaus Vyriausiasis seismologas Andrius Pačėsa:

„Turkai arba nepasimokė iš 1999 metų 7,4 balo stiprumo žemės drebėjimo, per kurį žuvo 17 000 žmonių, pasekmių, arba tiek statybininkai, tiek prižiūrinčios institucijos aplaidžiai žiūrėjo į naujų pastatų seismiškai aktyvioje zonoje statybas. Juk būtent po minėto žemės drebėjimo šalyje buvo stipriai sugriežtintos statybų normos, reikalavimai projektams ir t.t.

Tokiose vietose, kur vyksta žemės drebėjimai, statyba privalo būti antiseisminė (geriausiai net iki 8-9 balų siekiančius žemės drebėjimus atlaiko mediniai, skydiniai, rastiniai ar iš specialaus, seismiškai atsparaus stiklo, pastatyti namai), tad dabar galima įtarti, kad nebuvo paisoma statybos reglamentų", - pastebėjimais pasidalinoA.Pačėsa.

Pasiteiravus, ką reiškia informacija apie tai, jog po drebėjimo Turkija pasislinko kelis metrus, jis patikslino, jog tai yra labiau vidinis pasislinkimas.

„Paviršiuje mes matysime tik kai kurias šio pasislinkimo pasekmes. Tarkim, jeigu lūžis susiformavo kelyje, tai kelias tiesiog įtrūko ir viena jo pusė kiek nutolo nuo kitos, - patikslino jis. - Lūžiai gali būti skirtingo dydžio, kai kurie jų gali tęstis iki pat to gylio, kuriame vyko drebėjimas - apie 10 km., tačiau jie, dažniausiai, nebūna labai platūs. Gali būti, kad esančių kur nors laukuose ar negyvenamose vietovėse niekas netvarkys, tačiau atsiradę keliuose tikrai bus nesunkiai užtaisomi."

Pasidomėjus, ar galima sukurti kokią nors, apie artėjantį žemės drebėjimą perspėjančią, sistemą, specialistas atsakė neigiamai.

„Tiksliai numatyti, kur ir kada drebės žemė, vis dar nėra įmanoma. Šiai dienai galimos tik dalinės prognozės. Tarkim, jeigu vienoje ar kitoje vietoje yra atsiradęs lūžis ar vyko drebėjimai, tai labai tikėtina, kad jie kartosis. Tikimybiniai skaičiavimai galimi, tačiau tai nebus tikslios prognozės. Kiek daugiau pasistūmėta prognozuojant dažnus žemės drebėjimų palydovus - cunamius.

Jie susiformuoja tuomet, kai jūroje išsiveržia ugnikalnis arba įvyksta tam tikro tipo žemės drebėjimas, per kurį vienas blokas pakyla, o kitas - nusileidžia. Po to, kai per 2004 m. žemės drebėjimą Indonezijos Javos salą nusiaubė cunamis, tiek ši, tiek kaimyninės valstybės įdiegė apie cunamius perspėjančią sistemą. Šios sistemos registruoja vykstančius žemės drebėjimus ir, užfiksavusios tam tikrą jų tipą, informuoja, kad galima sulaukti cunamio," - aiškino A.Pačėsa.

Jis pabrėžė, kad vietovių, kuriuose vyksta žemės drebėjimai, gyventojai turėtų būti tam ruošiami.

„Daugelis seismiškai aktyvių regionų turinčių šalių tai daro. Kiek žinau, kaip elgtis žemės drebėjimo atveju yra mokoma JAV, Japonijoje. Tikslinga būtų pasiruošti ir vykstantiems į seismiškai aktyvias vietoves. Gali būti, kad kažkokie mokymai vyko ir Turkijoje, tačiau kai namai pradėjo griūti kaip kortų nameliai, žmonės paprasčiausiai nebespėjo pabėgti, - tikėtiną prielaidą išsakė A.Pačėsa. - O paprasčiausi patarimai žemės drebėjimo atveju būtų arba pasistengti palikti pastatą, jeigu tokia galimybė yra, arba bandyti susirasti priedanga, po kuria būtų galima pasislėpti. Ir, vengiant sužalojimų nuolaužomis ar šukėmis, reikėtų laikytis atokiau nuo stiklų bei išorinių namų sienų."

Užklausus, kokios dar, turistų mėgstamos šalys, yra potencialiai pavojingos, specialistas išskyrė Graikiją ir gretimas Balkanų regiono šalis, kuriose prieš keletą dienų irgi įvyko žemės drebėjimas.

„Šiose šalyse veikia panašios seisminės sistemos, kaip ir Turkijoje, todėl apie šią seismogeninę zoną yra puikiai žinoma. Rumunijoje Vrančos kalnų regione yra labai galingas maždaug 70 km gylyje esančių žemės drebėjimų židinys. Ten vyksta daug įvairaus stiprumo drebėjimų, tačiau per šimtą metų įvyksta 3-4 labai galingi drebėjimai. Taip 1940 m. Vrančo kalnuose įvyko 7,3 stiprumo drebėjimas, 1977 m. - 6,9 stiprumo drebėjimas, 1986 m. - 6,8 m. stiprumo drebėjimas ir 1990 m. - 6,7 stiprumo drebėjimas. Šių drebėjimų sukeltos seisminės bangos buvo jaučiamos ir Lietuvoje - ypač aukštesnių pastatų viršutiniuose aukštuose.

Kaip matome paskutinis labai galingas drebėjimas įvyko prieš 32 metus ir galbūt jau galima pradėti spekuliuoti, kad netolimoje ateityje galime sulaukti kito labai galingo drebėjimo Vrančios regione, tačiau tikslaus jo laiko nusakyti negalime.

Prie potencialiai pavojingų šalių taip pat būtų galima priskirti Italiją, o štai palyginti netoli nuo jos esančioje Ispanijoje situacija palankesnė", - patikslino A.Pačėsa.