Karas iš mėgintuvėlio

2003 m. mūsų mieste vyko protesto demonstracijos prieš karą Irake. Mane užkalbino pagyvenęs amerikietis, paklausęs iš kur esu. Sakau - iš Lietuvos. Jis paklausė - kaip Lietuvoje žmonės reagavo į JAV agresiją ir karą? Atsakiau, kad man labai gėda dėl tautiečių, gyvenančių Lietuvoje.

Izraelyje protestai buvo! Estijoje protestuotojai bandė šturmuoti JAV ambasadą, Rygoje demonstracijos vyko. Protesto akcijose visame pasaulyje dalyvavo 36 mln. žmonių! 60 šalių gyventojai išėjo į gatves išreikšti pasipiktinimo, kad XXI a. gali būti vykdoma tokia įžūli agresija. Tuo metu Vilniuje kažkas bandė organizuoti kuklią protesto akciją, bet susirinko kelios dešimtys žmonių.

O šiandien Lietuvoje visi protestuoja prieš Rusiją. Tai, mano nuomone, rodo įsigalėjusius dvejopus standartus. Protestuotojai sako, kad Rusijos įsiveržimas į kaimyninę šalį yra agresija. Sutinku - Rusijos invazija į Ukrainą pažeidžia tarptautinės teisės principus. Tačiau kodėl JAV ir jos sąjungininkėms buvo leidžiama bombarduoti už tūkstančių kilometrų esančius Iraką, Jugoslaviją, Libiją, Siriją? JAV mano turinti teisę bet kurią pasaulio šalį paskelbti grėsme savo nacionaliniam saugumui.

Lietuvoje dėl to niekam nekyla klausimų. O man kilo - kodėl JAV nebaudžiamai žudo žmones ir vykdo karo nusikaltimus, bet nesulaukia jokio pasmerkimo? Ir ne tik savo „kolonijoje" Lietuvoje, bet ir visame vadinamajame „Vakarų kolektyve"? Nes jos kredo - „Mes visada teisūs". Jeigu karo Ukrainoje kontekste priminsime Irako ar Jugoslavijos užpuolimą, išgirsime tą patį nuvalkiotą atsakymą: „Tai visai kas kita".

O kaip Irakas? Apie tą JAV agresijos aktą Lietuvoje nekalbama, nors šiomis dienomis sukanka karo pradžios dvidešimtmetis. „Pamiršo" jį ir Vilniuje nuolat vykstančių antikarinių mitingų dalyviai. Karo pradžios metinių proga reikėtų visiems prisiminti, iš ko Rusija sėmėsi patirties karui Ukrainoje. Ten vyksta karas, tačiau formaliai Rusija tai vadina „specialiąja karine operacija". Nes Amerika savo karų irgi nevadino karais, o „operacijomis": „Audra dykumoje", „Dykumos skydas", „Tvirta taika", „Irako laisvė" ir pan.

Taip reikėjo

Po 1991 m. JAV prezidento Džordžo Bušo (George Bush) vyresniojo Persijos įlankoje įvykdytos karinės operacijos „Audra dykumoje" irakiečiai savo kailiu patyrė visą posakio „vargas nugalėtiesiems" prasmę.

JAV pajungė savo valion Jungtinių Tautų Organizaciją. Irakas privalėjo bendradarbiauti su specialiąja JT komisija, kurios tikslu buvo skelbiama masinio naikinimo ginklų radimas ir likvidavimas. Realiai ji buvo JAV įrankis, todėl po septynerių metų prievartavimo Irakas atsisakė bendradarbiauti.

1998 m. JAV prezidentas Bilas Klintonas (Bill Clinton) įvykdė antrą karinę operaciją - „Dykumų lapę". Pagrindine jos priežastimi, kaip jau tada visiems Amerikoje buvo aišku, tapo ne Irako atsisakymas bendradarbiauti su JT komisija, o B.Klintono siekis žūtbūt nukreipti visuomenės dėmesį nuo skandalo, kilusio dėl jo paleistuvystės su Baltųjų rūmų stažuotoja Monika Levinski.

Po „Audros dykumoje" Irako lėktuvams buvo uždrausta skraidyti virš kelių savo valstybės zonų, kurias patruliavo JAV ir Didžiosios Britanijos lėktuvai, todėl per operaciją buvo lengva bombarduoti praktiškai beginklę šalį. Irakui tada buvo smogta 14 raketų ir bombų smūgių, atakuoti 97 taikiniai. Skaičiuojama, kad per šią operaciją žuvo 1600 irakiečių.

Tuo metu taip pat buvo įvestos sankcijos, kurios smarkiai pakenkė šalies ekonomikai. Dėl šių drakoniškų priemonių irakiečiai, ypač vaikai, negalėjo gauti gydymui reikalingų vaistų. Dėl brutalių sankcijų mirė tūkstančiai irakiečių, daugybė vaikų! Tačiau niekas apie tai per Amerikos televiziją kasdien, kaip dabar apie Ukrainos vaikus, nekalbėjo. Kai tuometinės JAV valstybės sekretorės Madlenos Olbrait (Madeleine Albright) paklausė, ar vertėjo sumokėt tokią baisią kainą, kadangi dėl sankcijų galėjo mirti pusė milijono vaikų, ši atsakė, kad vertėjo.

Kai JAV prezidentu tapo Džordžas Bušas jaunesnysis, jam buvo „garbės reikalas" galutinai susidoroti su Iraku. Po tragiškų 2001 m. rugsėjo 11 d. įvykių prieš Iraką nukreipta isterija dar labiau sustiprėjo. Amerika apsiginklavo aršia „antiteroristine" retorika. Buvo paskelbtos „neteisingos" šalys - vadinamoji „blogio ašis", kuriai priklausė ir Irakas.

Siekdamos pateisinti invaziją JAV sukūrė mitą apie esą Irake kuriamus masinio naikinimo ginklus. Kaip vėliau paaiškėjo, visi JAV „įrodymai", kad Irakas neva turi tokių ginklų, buvo suklastoti. Dar 2002 m. tuometinis CŽV direktorius Džordžas Tenetas (George Tenet) informavo Dž.Bušą, kad prezidentas Sadamas Huseinas tokių ginklų neturi ir niekada neturėjo. Ginklų nerado ir JT inspektoriai, tačiau tas Amerikos nesutrikdė. Melas visada buvo jos agresyvių veiksmų pagrindas.

Pasauliui šio melo simboliu tapo JAV valstybės sekretoriaus Kolino Pauelo (Colin Powell) skandalingas pasirodymas JT Saugumo Tarybos posėdyje. 2003 m. vasario 5 d., likus kiek daugiau nei mėnesiui iki JAV invazijos, K.Pauelas parodė auditorijai mėgintuvėlį su baltais milteliais. Jis pareiškė, kad tai esą Irake pagamintos „juodligės sporos", ir kad JAV turi „gausių įrodymų", jog Irakas gamina masinio naikinimo ginklus. Mėgintuvėlyje tikriausiai buvo skalbimo milteliai.

Tai buvo gudrybė, kurios tikslas - apmulkinti visuomenę. Pati situacija su „juodligės bakterijų" mėgintuvėliu, paimtu iš kišenės, o po to vėl į ją įdėtu, iš pat pradžių atrodė absurdiškai, todėl tokie JAV pateikti „įrodymai" Saugumo Tarybos neįtikino. Ji neleido JAV naudoti karinę jėgą prieš Iraką. Net ir keletas artimiausių sąjungininkų nepalaikė naujo karo idėjos. Tačiau tai JAV nesustabdė, nes dar 2002 m. rudenį Kongresas priėmė sprendimą surengti karinę operaciją.

JAV užpuolė Iraką 2003 m. kovo 20 dieną 5:33 vietos laiku. Įsiveržė 460 tūkstančių karių armija, kuriai talkino 46 tūkstančiai britų, 2000 australų ir keli šimtai Lenkijos, Ispanijos, Portugalijos ir Danijos karių. Kartu su antžemine invazija vyko intensyvus Irako miestų bombardavimas. Per pirmąsias penkias karo savaites ant Irako buvo numesta 29 200 bombų. Iš pradžių karinė operacija vadinosi „Šokas ir baimė", vėliau ji buvo pervadinta į „Irako laisvę".

Dž.Bušas skubėjo užbaigti karą, nes falsifikacija apie masinio naikinimo ginklų buvimą Irake galėjo paaiškėti dar nesibaigus bombardavimams. Karas buvo „trumpas ir pergalingas". Amerikos armija žygiavo į Bagdadą, britų armija užėmė Basrą. Balandžio 9 d. Irako sostinė krito. Balandžio 15 d. buvo užimtas paskutinis Irako miestas Tikritas, o visa šalis užgrobta per 21 dieną.

Užėmus Bagdadą, Irako prezidentas S.Huseinas kelis mėnesius slapstėsi, bet 2003 m. gruodžio 13 d. buvo surastas ir suimtas. Jis buvo teisiamas. 2006 m. gruodžio 30 d. jam buvo įvykdyta neteisėta parodomoji egzekucija. Irako lyderis neturėjo jokios galimybės įrodyti savo nekaltumo okupaciniame teisme.

Prisipažino ir?...

2004 m. K.Pauelas pripažino, kad naudojo netikslius ar net suklastotus duomenis, priskirdamas kaltę dėl to prastam CŽV darbui. Čia reikia prisiminti ir Kuveito kūdikių istoriją, suvaidinusią didžiulį vaidmenį JAV visuomenės nuomonės formavime palaikant pirmąjį Persijos įlankos karą. Siekiant įpiršti karą amerikiečiams, vyriausybės užsakymu viena informacijos agentūra sukūrė legendą apie Kuveito kūdikius, kuriuos neva žudė irakiečių kareiviai tiesiog gimdymo namuose. Penkiolikmetė mergaitė, esą pabėgėlė iš Kuveito, papasakojo, neva mačiusi savo akimis, kaip Irako kareiviai ėmė naujagimius iš gimdymo namų ir metė juos ant šaltų grindų mirti. Vėliau paaiškėjo, kad per TV rodyta mergaitė visai ne pabėgėlė, o Kuveito ambasadoriaus Amerikoje duktė, kuri niekur nebuvo ir nieko nematė.

Taip buvo ir su 2003 m. operacija „Irako laisvė". Dž.Bušas jaunesnysis vėliau pripažino, kad JAV žvalgyba buvo surinkusi neteisingus duomenis, dėl kurių ir buvo pradėta karinė kampanija.

2015 metais, duodamas interviu CNN apie masinio naikinimo ginklus Irake, buvęs Didžiosios Britanijos premjeras Tonis Bleiras (Tony Blair) karo veiksmus Irake pavadino klaidingais. Bet net po šių iškalbingų prisipažinimų visi į tai reagavo tylomis. Visi, nors buvo sugriauta šalies ekonomika ir išžudytas milijonas irakiečių, apsimeta, kad nieko neįvyko.

Vėliau, teisinant karą, buvo iškelta Irako ir „Al-Qaeda" bendradarbiavimo versija ir tai, kad Irake buvo būtina įvesti demokratiją. Iš tikro invaziją lėmė ne tiek siekis nuversti S.Huseiną ar sunaikinti masinio naikinimo ginklus ir užkirsti kelią terorizmui, kiek noras kontroliuoti naftos telkinius. Juk buvo apskaičiuota, kad Irako naftos ištekliai yra antri pagal dydį pasaulyje. Viskas, ką Amerikai reikėjo padaryti, kad įvykdytų tokį agresijos aktą, tai pakratyti mėgintuvėlį su nežinoma medžiaga...

Pasekmės

Dėl karo, kurį sukėlė Amerika su savo sąjungininkais, Irakas beveik grįžo į viduramžius. Daugiau kaip 9 mln. žmonių namai buvo sugriauti. Šimtai Irako gyvenviečių buvo sunaikintos. Net senovės miestų Nimrudo ir Hatros, įtrauktų į UNESCO sąrašą, istoriniai paminklai buvo sunaikinti! Mosulo miestas, kuriame gyveno pusantro milijono žmonių, per karą virto griuvėsiais. Amerikos kariuomenė į miestą paleido 29 tūkstančius įvairių šaudmenų. Prasidėjus karui iš jo pabėgo 875 tūkst. civilių. Daugelis jų vis dar negali grįžti, nes namai virto griuvėsių ir akmenų krūvomis. Mosulo universiteto pastatai ir laboratorijos sugriautos 70 procentų. Sudegė biblioteka, kurioje buvo trys milijonai knygų!

Džono Hopkinso universiteto tyrime, kurį dar 2006 m. paskelbė medicinos žurnalas „The Lancet", teigiama, kad per pirmuosius trejus karo metus žuvo 655 000 irakiečių. Irako duomenimis, vien Mosule žuvo daugiau kaip 40 000 civilių. Pagrindinio statistinių duomenų portalo internete „Statista.com" 2022 m. sausio mėn. duomenimis, Irako aukų skaičius siekia net 1 846 581. Dėl karo atsirado penki milijonai pabėgėlių. Išsamių ir visapusiškų tyrimų apie Amerikos karinės kampanijos aukas bent kol kas nėra, nors irakiečiai buvo kankinami ir JAV Abu Graibo kalėjime.

Kadaise buvusi geriausia visame regione medicina, žlugo, kūdikių mirtingumas Irake išaugo 150 proc. PSO duomenimis, apie 70 proc. irakiečių nesinaudoja švariu vandeniu, 80 proc. neturi kanalizacijos, todėl čia nuolat siaučia epidemijos.

Irake vykdant savotišką „ekocidą" buvo sudeginta dešimtys naftos gręžinių, išsiliejus naftai buvo užteršti vandens šaltiniai ir nutekamieji vandenys, o didžiuliai kiekiai karinių atliekų deginti po atviru dangumi.

JAV kariuomenė Irake plačiai naudojo nusodrinto urano amuniciją. Nyderlandų nevyriausybinės organizacijos PAX duomenimis, 2003-2004 metais JAV iš viso Irake panaudojo 440 tonų sviedinių su nusodrintu uranu. Ji nustatė, kad šie šaudmenys buvo plačiai naudojami mūšiuose tankiai apgyvendintų miestų teritorijoje arba netoli jų. Šimtai tūkstančių irakiečių gavo dideles radiacijos dozes, dėl kurių padaugėjo apsigimimų, vėžio atvejų ir priešlaikinių gimdymų.

Irake prasidėjo pilietinis karas tarp islamo religinių grupuočių sunitų ir šiitų. Į šalį plūstelėjo įvairaus plauko teroristai. Vienas iš pagrindinių karo padarinių buvo teroristinės organizacijos „Irako ir Levanto islamo valstybė" atsiradimas. Daugelis sutinka, kad jei S.Huseinas būtų gyvas ir toliau valdytų Iraką, jis nebūtų leidęs įsitvirtinti tokiai grupuotei.

Apie visa tai gerai yra pasakęs Ramas Emanuelis (Rahm Emanuel), vienas artimiausių prezidento Barako Obamos (Barack Obama) bendražygių ir JAV ambasadorius Japonijoje - nė viena rimta krizė neturi nueiti perniek! Taigi, ir ši teroristų organizacija, paprastai vadinama tiesiog „Islamo valstybe", įsitraukė į tolesnius JAV planus. Tai matėme Libijoje, matome Sirijoje. Kiekvieną krizę, R.Emanuelio žodžiais, amerikiečiams reikia paversti galimybe padaryti tai, kas anksčiau gal būt atrodė net neįmanoma padaryti.