Kinija siekia draugystės su Lietuva

Priminsime, kad Seimo valdančiųjų surengtoje diskusijoje dalyvavo: uigūrų kilmės žmogaus teisių advokatė Reihan Asat, Europos Parlamento narys, Užsienio reikalų komiteto narys, Europos Parlamento delegacijos ryšiams su Kinijos Liaudies Respublika pirmininkas Reinhardas Biutikoferis, Jungtinės Karalystės Parlamento Bendruomenių Rūmų Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Tomas Tugendhatas, Seimo narė, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narė Dovilė Šakalienė, Nacionalinio demokratijos fondo Jungtinėse Amerikos Valstijose viceprezidentas Kristoferis Volkeris, profesorius, emeritas, Raulio Valenbergo žmogaus teisių centro Kanadoje vadovas, buvęs Kanados teisingumo ministras bei generalinis prokuroras, ilgametis Kanados parlamento narys Irvinas Kotleris, daktaras, Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto Azijos studijų ir tarptautinės politikos docentas Konstantinas Andrijauskas.

Deja, diskusijoje nebuvo nei vieno oficialaus Kinijos atstovo ir nei vieno dabartinio Sindziango-uigūrų autonominio regiono gyventojo.

„Organizatoriai pakvietė 7 asmenis, kurie, jeigu ir lankėsi KLR, tai labai seniai ir nebežino tikrosios padėties arba sprendžia apie ją iš neaišku kur darytų nuotraukų. Apie seniai Amerikoje gyvenančią uigūrę net kalbėti nesinori. Ji išdavė savo šalį, tad nebeturi teisės kalbėti jos vardu ar kaltinti Kiniją nebūtais dalykais", - „Vakaro žinioms" sakė Š.Džifėjus.

Jis patikslino, kad R.Asat minėtas dingęs be žinios brolis šiuo metu atlieka bausmę už konkretų nusikaltimą - kurstymą padalinti šalį - ir savo kaltę jis yra pripažinęs. Tą patį galima pasakyti ir apie daugelį kitų, neva dingusių be žinios, asmenų.

„Kinijoje, kaip ir bet kurioje kitoje pasaulio šalyje, žmonės, kurie laikosi įstatymų, gali ramiai gyventi ir naudotis visomis socialinėmis garantijomis, o tie, kurie nusprendžia jų nesilaikyti, turi už tai atsakyti. Tačiau Vakarų valstybės, ypač nestabilumu regione suinteresuota JAV, yra linkusios „nepastebėti" realios situacijos Sindziange. Nors tai joms netrukdo, net ir neturint konkrečių įrodymų, kaltinti KLR žmogaus teisių pažeidinėjimu", - teigė Š.Džifėjus.

Pasak jo, visus vakarų mestus kaltinimus nesunkiai galima paneigti. Nors Kinijoje ir galioja šeimos planavimo politika, ji netaikoma tautinių mažumų atstovams. Tai lėmė, kad per 2010-2018 metus Sindziango-uigūrų autonominio regiono gyventojų skaičius išaugo 2,5 mln. ir dabar siekia 25 mln. gyventojų, o maždaug 12 mln. iš jų sudaro uigūrai.

Kalbėdamas apie esą prievartinį darbą medvilnės plantacijose, jis nurodė, jog 100 proc. medvilnės šiame regione pasodinama naudojant žemės ūkio techniką ir pasitelkus tą pačią techniką nurenkama apie 70 proc. jos derliaus.

„Sindziange yra didelė darbo jėgos pasiūla, tačiau mažiau darbo galimybių, nes šis regionas yra mažiau išsivystęs ekonomiškai, tad atitinkamą išsilavinimą ar reikiamą patirtį turintys gyventojai, įskaitant ir uigūrus, gali vykti dirbti į kitus regionus. Juk kai lietuviai įsidarbina kitose ES šalyse, niekas nekalba apie tai, jog ten dirba kaip vergai, tad keista, kai tokios formuluotės taikomos KLR", - stebėjosi Š.Džifėjus.

Kalbėdamas apie žmogaus teises, jis atkreipė dėmesį ne tik į tai, jog skirtinguose kraštuose ši sąvoka suprantama skirtingai, bet ir į tai, jog Vakarų šalys, prieš kaltindamos Kiniją, turėtų gerai pasižiūrėti, kaip pastaruoju metu pačios gina žmogaus teises.

„Mes Kinijoje žmogaus teises, pirmiausia, suprantame kaip teisę į ramų ir saugų gyvenimą. Matant, kaip auga Kinijos liaudies socialinė gerovė, galime teigti, kad žmogaus teisių užtikrinimas mūsų šalyje yra realizuojamas. Juolab kad savų piliečių teisių apsauga yra prioritetinis Kinijos vyriausybės uždavinys, - sakė ambasadorius. - O kiek savo gyventojų teises užtikrina kitos šalys? Jeigu jos kasdien skaičiuoja tūkstančius užsikrėtusiųjų ir šimtus mirusiųjų nuo COVID-19, tai kur čia tas teisių užtikrinimas? Nekalbant jau apie tai, kad tokia situacija daro tiesioginę neigiamą įtaką šalių ekonomikai, kas dar labiau blogina žmonių gyvenimo sąlygas. Užtikrinti žmonių teises į ramų, stabilų gyvenimą reikia ne skambiais lozungais, o realiais darbais. Deja, to nesugebančios padaryti Vakarų valstybės skuba mokyti Kiniją gyventi, nors pati Kinija kitoms šalis niekada nėra nurodinėjusi ar jas mokiusi."

Apibendrindamas įvykį Seime, Š.Džifėjus sakė, kad tai, kas įvyko, yra politinis farsas, kuris, regis, dar nesibaigė. Jei Seimas priims rezoliuciją, kuria nepagrįstai apkaltins Kiniją dėl šiandien skleidžiamos dezinformacijos ir melo, ji tikrai turės rimtą neigiamą poveikį Kinijos ir Lietuvos santykiams. Visgi jis išreiškė viltį, kad tiek Lietuvos žmonės, tiek prie minėto renginio neprisidėję politikai supras, jog, kai kviečiama tik viena pusė, apie teisingą informacijos pateikimą kalbėti neišeina.

Be to, pasak Š.Džifėjus, Lietuvai ir Kinijai tikslinga ieškoti ne konfrontacijos, nes šalims tikrai nėra dėl ko pyktis, o sąlyčio taškų.

„Kinijos ekonomika yra viena pagrindinių Pasaulio ekonomikų. Kinijos prekės nebėra tokios, kokios buvo prieš dvidešimt metų. Šiandien rinkai siūlomi pigūs, bet kokybiški produktai. Tai suprantančios Lietuvos įmonės gali pasigirti ne vienerius metus trunkančiu sėkmingu bendradarbiavimu su Kinijos įmonėmis, todėl norėčiau tikėti, kad tokių įmonių tik daugės. Būtų smagu, jeigu kokybiški, modernūs IT produktai būtų kiekvieno lietuvio namuose, o kokybiška lietuviška žemės ūkio produkcija pasiektų kiekvieno kino namus", - vizija pasidalijo ambasadorius.

Deja, pasak jo, tam labiausiai trukdo kai kurių Lietuvos politikų ambicijos.

„Kalbant apie investicijų disbalansą, Lietuva nusprendė atsisakyti „Huawei" paslaugų diegiant 5G ryšį. Kinijai tai nėra didelis nuostolis, bet ką Lietuva darys, kai pasaulis pereis prie 6G ryšio? Tą patį galima pasakyti ir apie kitų ryšio priemonių eksportą bei diegimą, apie Lietuvos infrastruktūros gerinimą ir t.t. Kinijos įmonės buvo pasirengusios užsiimti Klaipėdos uosto gilinimo darbais, prisidėti prie Lietuvos geležinkelių modernizavimo, sutvarkyti pradedančius byrėti šalies kelius. Deja, joms tai nebuvo leista. Taip, Kinijos bendrovės negavo pelno ar patyrė nuostolių, tačiau Lietuva jų patyrė dar daugiau, nes visų šių projektų realizavimas nusikėlė neribotam laikui", - situaciją vertino KLR atstovas.

Pasak jo, taip galėjo nutikti todėl, kad dalis politikų nusprendė tapatinti žlugusią Sovietų Sąjungą ir dabartinę socialistinę Kiniją. Toks požiūris, anot jo, yra klaidingas, ką puikiai iliustruoja auganti ir besiplečianti Kinijos ekonomika. Būtent todėl Š.Džifėjus paragino Lietuvos politikus nesidairyti atgal ir negyventi praeitimi, o pradėti žvelgti į ateitį ir plėsti akiratį. Lietuva nėra didelė šalis, tačiau ji gali pelnyti kaimyninių ir kitų šalių pagarbą. Tiesa, pirmiausia ir patiems reikia pradėti gerbti kaimynus ir kitas šalis.

Beje, apie Lietuvos kaimynes KLR ambasadorius taktiškai kalbėti nepanoro. Jis tik patikino, kad Kinija niekada jokiai nepriklausomai valstybei nenurodinėjo ir nenurodinės, kaip ši turi vykdyti savo tiek vidaus, tiek užsienio politiką, ar kaip ir su kuo bendrauti. Š.Džifėjus išreiškė viltį, kad Lietuva ras galimybių sugyventi su kaimynais draugiškai.

Š.Džifėjus priminė, kad Lietuva ketina tapti tarpiniu/tranzitiniu Eurazijos miestu ir logistikos centru Vidurio ir Rytų Europoje, o didelę krovinių dalį Klaipėdos uoste sudaro kiniškos prekės. Lietuva taip pat yra svarbus Kinijos ir Europos geležinkelių transporto centras.

„Ar be bendradarbiavimo su Kinija Lietuva gali pasiekti savo ambicijas? Kinija niekada nesiekia ekonominės hegemonijos ir nesiekia susitvarkyti su Lietuva ekonominėmis priemonėmis. Kinija siekia normalių, lygių prekybinių santykių su Lietuva. Tiesa, tam reikia sureguliuoti dvišalius valstybių santykius ir rasti bendrus vardiklius, nes kinai tikrai nemaitins tų, kurie, imdami jų pinigus, tuo pat metu los ant jų", - pabrėžė ambasadorius.

Baigdamas pokalbį, Š.Džifėjus patikino matąs, kad tiek paprasti Lietuvos gyventojai, tiek verslininkai, tiek nemaža dalis politikų puikiai supranta nūdienos realijas ir yra linkę ne pyktis, o bendrauti ir bendradarbiauti.

„Tik kai kurie politikai, remdamiesi savo motyvais, užsiima antikiniška veikla. Tam tikra visuomenės dalis, suklaidinta tokių politikų ir melagingų naujienų Vakarų žiniasklaidoje, gali nesuprasti Kinijos. Visgi, jeigu nepriklausomai žiniasklaidai pavyktų prisibelsti ir iki jų, manau, jog ilgalaikei ir abipusei naudingai Lietuvos - Kinijos draugystei nebeliktų jokių kliūčių. Tikiu, kad dauguma Lietuvos žmonių viliasi, kad Kinija bus Lietuvos draugė, o ne priešė. Kinijos vyriausybė ir žmonės nelaiko Lietuvos prieše. Nekantrauju pasidalinti įžvalgomis su Lietuvos skaitytojais dėl daugybės klausimų," - apibendrino Š.Džifėjus.