Konfliktas Artimuosiuose Rytuose priges, kad grįžtų su nauja jėga

- Situacija Artimuosiuose Rytuose vis labiau kaista. Kaip manote, kodėl taip nutiko?

- Pradėkime nuo to, kad toliau viską, ką pasakysiu, reikia vertinti Irano atlikto požeminio branduolinio ginklo bandymo kontekste. Tai stipriai keičia jėgų balansą Artimuosiuose Rytuose ir konflikto plėtros galimybes.

Turbūt niekas nepaneigs, jog Izraelio politika yra labai strategiška. Nuo seno buvo aišku, kad konfliktas, gimęs su Izraelio valstybės atsiradimu, įtraukęs visą eilę arabų valstybių, nesibaigia netgi JAV prezidentui Donaldui Trampui (Donald Trump) sėkmingai išvysčius Izraelį palaikančių arabų šalių koaliciją, kuriai priklauso tokios šalys kaip Jordanija ar Egiptas. Iranui vystant savo atominę programą jis tampa tiesiog neišvengiamas.

Taip pat niekam nekėlė abejonių, jog Irano Rusijai tiekiamos balistinės ir sparnuotosios raketos bei garsieji dronai „Shahed", dar žinomi kaip „mopedai", yra didelė matoma bendradarbiavimo tarp šių dviejų valstybių išraiška, kurios kitas galas yra Rusijos pagalba Iranui susikuriant branduolinę ginkluotę. Izraelio vadovybė, suvokdama, kad karo išvengti neįmanoma, priėmė iššūkį ir nutarė, kad reikia „kautis patogiu laiku ir patogiose vietose".

Štai mes ir turime atsakymą, kodėl praėjusiais metais spalį „Hamas" surengtas brutalus išpuolis prieš Izraelio gyventojus buvo „nelauktas" ir „nepastebėtas" Izraelio specialiųjų tarnybų. Norint taip efektyviai susidoroti su vienu iš Irano satelitų ir pagalbininkų - „Hamas", beje, turintį didžiulį palaikymą Jungtinėse Tautose, nekalbant apie palaikymą Maskvoje, kur šios organizacijos lyderiai priimami Kremliuje, buvo reikalinga tokio masto viešųjų ryšių akcija, kurią galima palyginti tik su japonų ataka į niekieno neginamą Perl Harborą.

Ir beveik pribaigęs „Hamas", Izraelis su savo kariauna pasisuko į šiaurę efektyviu napoleonišku tempu, taip primenančiu Napoleono Italijos kampanijos pergales. Jis įsiveržė į Libano teritoriją ir faktiškai atlaisvino buferinę zoną iki Litani upės, kaip numato JT rezoliucija.

Pagal visus karo meto reikalavimus, apsisaugojęs nuo atakų iš flangų, kurias galėjo surengti „Hezbollah" ir „Hamas", Izraelis koncentravosi atakai Irano kryptimi. Štai mes turime 200 arba, iraniečių šaltinių teigimu, 400 balistinių raketų ataką prieš Izraelį iš Irano pusės. Iraniečiai puikiai suvokdami, kad ši ataka bus atremta ir galimai netgi įspėję apie ją JAV ir Rusiją, karinės diplomatijos kalba pasakė, jog kitą kartą tarp tų balistinių raketų, kurios prasiveržė pro žydų „geležinį kupolą", gali būti ir kai kas rimtesnio. Ir kad niekam dėl to nekiltų abejonės, atliko pirmąjį savo istorijoje požeminį branduolinio ginklo bandymą.

Šiandien viso pasaulio specialiosios tarnybos, registravusios požeminius smūgius, skubiai bando analizuoti tą specifinę branduoliniam sprogimui signatūrą, kurią registravo jų aparatūra. Tačiau pagrindinis klausimas - ką daryti pripažinus, jog Iranas jau turi atominį ginklą? Aš sakyčiau, jog šitoje situacijoje Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas per gerą pusę žingsnio aplenkė savo priešininkus ir JAV prezidento Džo Baideno (Joe Biden) administracijos bandymai sureguliuoti Artimųjų Rytų krizę, neleidžiant jai išplisti, rezultato nedavė. Atvirkščiai, neryžtingi ir atgrubnagiški veiksmai sukūrė naują ir iki šiol neturėtą situaciją, padėjo atsirasti naujai branduolinei valstybei, dėl kurios apsisprendimo panaudoti branduolinį ginklą niekas neturi abejoti. Taip matau Artimųjų Rytų situaciją.

Izraelio strategai elgiasi tikslingai, tačiau jie pavėlavo. Todėl šiandien mes turime jau dvi valstybes, kurios viešai neprisipažins turinčios branduolinį ginklą arba, kaip sakė šviesios atminties Golda Meir, „mes tikrai neturime branduolinio ginklo, bet iškilus mirtinam pavojui jį garantuotai panaudosime."

Iranas kaip per kalkę pasinaudojo šia patirtimi ir dabar, pridengęs savo papilvę, žymiai drąsiau judės naudodamas konvencinę ginkluotę Sinajuje. Tiesa, Irano atominis ginklas yra daugiau gynybinė komponentė, leidžianti jam efektyviau naudoti savo 400 tūkst. Irano revoliucijos gvardijos korpuso karių, hučius, „Hezbollah" ir visas kitas satelitines grupuotes, kurios buvo susilpnintos, prarado efektyvų valdymą ir arsenalus, tačiau, mano nuomone, neilgam.

Prognozuočiau, kad Izraelio pergalė mūsų aptartuose Šiaurės ir Pietų frontuose reikš tiktai problemos atidėjimą. Jų pergalė - tik 4-5 metams sutrikdytas jau aptartų organizacijų vystymasis, tačiau 2029-ieji greičiausiai bus naujo ir labai skaudaus užsimojimo pradžia visuose frontuose, kuriuose šiandien matome karo ugnį.

- Kaip matome, Iranas vis garsiau žvangina ginklais, tačiau jis neturi bendros sienos su Izraeliu. Įmanoma, kad iraniečių kariai atsirastų konflikto zonoje?

- Jie jau yra Libane. Instruktoriai, konkretūs vadovai. Hasanui Nasralachui (Hassan Nasrallah) žūstant jo požeminėje slėptuvėje kartu buvo vienas Irano revoliucijos gvardijos korpuso vadų. Kiek jų ten yra, geriausiai gali atsakyti Izraelio specialiosios tarnybos, tačiau 1200 km atstumas nėra katastrofiškai problematiškas permetant karines pajėgas.

Esu kelis kartus lankęsis Irane ir galiu pasakyti, kad techniniu požiūriu ši valstybė negamina labai subtilių karinių instrumentų, tačiau daugumos jų užtenka vykdyti efektyvias antžeminio karo operacijas. O dabar, per artimiausius 4-5 metus, jie gaus puikią Rusijos techninę pagalbą vystant savo karinį-pramoninį kompleksą, įskaitant aviacijos gamybą. Jeigu šiandien Irano balistinės raketos nesunkiai įveikia 1200 kilometrų ir smogia Izraeliui, taikydamos į maždaug 3 km skersmens teritorijas, tai beveik galiu garantuoti, kad per artimiausius penkerius metus reikė saugotis, kad jos neįskristų per langą.

- Izraelis pradėjo sausumos operaciją, kas faktiškai reiškia intervenciją į Libaną. Tarptautinės normos čia nebuvo pažeistos?

- Prieš tai buvo prodromas - taip medicinoje vadiname būsimos ligos apraiškas. Libaniečiai naudojo raketinį ginklą apšaudydami Izraelio pietus. Per šias atakas žuvo taikūs žmonės, įskaitant ir ten gyvenančius arabus. Kita vertus, yra veikianti JT rezoliucija, kuri reikalauja, kad „Hezbollah" atitrauktų savo pajėgas nuo Izraelio pasienio. Šiek tiek šiauriau Tarso miesto teka upė Litani, praktiškai skersai dalinanti Libano teritoriją. Upė buvo pasirinkta riba, žyminti buferinės zonos šiaurinę sieną, žiūrint iš Izraelio pusės. Kol Izraelis nepradėjo karo su Libanu kaip valstybe ir kol kare nedalyvauja oficialios karinės Libano pajėgos, visa tai suvokiama kaip konfliktas su „Heazbollah", kurią pasaulis vertina kaip teroristinę organizaciją.

Įdomu tai, kad izraeliečiai Libano teritorijoje aptiko daugybę sandėlių, požeminių perėjų, įtvirtintų dzotų (dengtas lauko įtvirtinimas, skirtas apsaugoti kulkosvaidininką ir sudaryti jam sąlygas šaudyti), kuriuose buvo gausu naujos Rusijos ginkluotės, išpildytos eksportiniame variante. Niekam nekyla klausimas, kad mūsų stebimi veiksmai yra ne kas kita, kaip Rusijos vykdomos plačios karinės kampanijos dalis. Ir tai pasitarnauja atsakymu į klausimą, kodėl Izraelio veiksmai nelaikomi agresija prieš kaimyninę valstybę.

- Kodėl į konfliktą nesikiša kitos arabų šalys?

- Vis dar veikia D.Trampo prezidentinės kadencijos metu sukurtas mechanizmas, kuriuo buvo suvienytos Izraelį palaikančios arabų šalys.

Kita vertus, tokioje neaiškioje situacijoje lįsti į konfliktą, kuris bet kurią akimirką gali peraugti iš eilinio šachidų bandymo užsitarnauti sau vietą Alacho soduose į kur kas stambesnį karą, kurio metu gali nukentėti naftos verslovės ir neseniai sukurta pramonė, niekam nesinori, todėl Harvarde ir Jeilyje pasimokę arabai supranta, kad pati geriausia strategija yra išlošti laiko.

- Kaip manote, kiek dar konfliktas tęsis ir kokia bus jo atomazga?

- Visada gali įvykti kas nors tokio, kas pakiš koją pačioms gudriausioms politologinėms šnekoms. Mano nuomone, visos kovojančios pusės gerokai išsekino savo arsenalus ir net karui gerai pasirengęs Izraelis, praėjus keletui savaičių nuo intensyvios konflikto fazės pradžios, pradėjo karštligiškai ieškoti šaudmenų. Prognozuočiau, jog artimiausią mėnesį ar du Artimųjų Rytų konfliktas iš aktyvios degimo fazės pereis į rusenimą ir, kaip anksčiau sakiau, visos pusės pradės ruoštis artėjančiam rimtam pasišaudymui, kurį prognozuočiau 2028-2029 metais

Paliaubos įmanomos?

Trečiadienį Izraelio kariuomenė įvardino sąlygas „Hezbollah" grupuotei, kurias įvykdžius, būtų galima kalbėti apie ugnies nutraukimą pietų Libane. Apie tai pranešė „Al Arabiya". Nurodoma, kad Izraelis reikalauja, jog „Hezbollah" sudėtų ginklus ir išvestų savo pajėgas į šiaurę nuo abiejų šalių sienos. „Mainais į paliaubas Libane, Izraelis reikalauja, kad „Hezbollah" sudėtų ginklus ir atsitrauktų į šiaurę nuo Litani upės", - nurodė prancūzų šaltiniai.

Dabar Libane gali būti daugiau nei 15 000 Izraelio karių, o „Hezbollah" pirmą kartą atvirai palaiko galimybę pasiekti paliaubas. Remiame Libano parlamento pirmininko Nabiho Berio (Nabih Berri) politines pastangas pasiekti paliaubas. Kai paliaubų idėja bus realizuota ir diplomatija duos vaisių, kartu bus aptartos visos kitos detalės ir priimami sprendimai", - patikslino „Hezbollah" generalinio sekretoriaus pavaduotojas Naimas Kasemas (Naim Qassem). Visgi jis pabrėžė, kad organizacija sutinka su paliaubomis be jokių išankstinių sąlygų.

Izraelio žiniasklaida pažymi, kad grupės politinių naratyvų pokytis negalėjo įvykti be Teherano dalyvavimo. JAV Valstybės departamento atstovas Metju Mileris (Matthew Miller) nurodė, kad N.Kasemo pareiškimas gali reikšti karinių pajėgų judėjimo silpnėjimą. M.Mileris taip pat pridūrė, kad JAV nepasitiki „Hezbollah", todėl sunku patikėti tezėmis apie paliaubas. Spalio 8 d. „Hezbollah" užpuolė Izraelio karinės žvalgybos bazę. Be to, grupuotės padaliniai apšaudė Adamito, Hanitos ir Šlomi gyvenvietes Vakarų Galilėjoje.