Korporacijos slėpė tiesą apie kobalto gavybą

Šiuos jų teiginius paneigė neseniai Kongo Demokratinės Respublikos, kurioje išgaunama 90 proc. pasaulio rinkoms tiekiamo ir daugelyje modernių akumuliatorių naudojamo kobalto, valstijose padarytos nuotraukos, pranešė „DailyMail".

Kobaltas - cheminis elementas, kurio galima rasti beveik kiekviename, šiandien rinkoje esančiame, išmaniajame įrenginyje, kurį maitina ličio-jonų baterija. Tik jeigu išmaniajam telefonui, planšetiniam ar nešiojamam kompiuteriui jo užtenka kelių gramų, tai elektromobiliui reikia 10 kilogramų šio elemento.

„Apple", „Microsoft", „Google", „Tesla" bei kitos korporacijos nuolat kartojo, kad jų kobalto tiekėjai atitinka pačius aukščiausius standartus ir jos prekiauja tik su tomis liejyklomis bei perdirbimo gamyklomis, kurios laikosi jų nustatyto elgesio kodekso.

Tuo pat metu „DailyMail" paviešinti vaizdai iš kai kurių didžiausių Afrikos šachtų, iš kurių kobaltas keliauja daugeliui minėtų korporacijų tiekėjų, pateikia visiškai kitokią realybę.

Juose matomi faktiškai be pertraukų ir tik už 2 JAV dolerius per dieną uolas perrinkinėjantys basakojai, chemikalais padengti vaikai bei išsekusios jaunos moterys, kurios, pasirišusios savo kūdikius, sijoja akmenis su viltimi rasti brangųjį kobaltą.

Tai užfiksavo keletą pastarųjų metų Katango regione dirbęs Sidhartas Kara (Siddharth Kara). Dabar, artėjant jo knygos „Raudonasis kobaltas: kaip Kongo kraujas maitina mūsų gyvenimą" pasirodymui, autorius nusprendė pasidalinti tuo, ką regėjo savo akimis.

Bendraudamas su „DailyMail", S.Kara, Harvardo Kenedžio vardo mokyklos lektorius, pabrėžė, kad jo atliktas tyrimas atskleidė, jog negalima pasitikėti tuo, ką sako aukštųjų technologijų įmonės.

Pasak jo, šiuo metu kobaltą renka šimtai tūkstančių vargingiausių pasaulio žmonių, o „moralės laikrodis buvo atsuktas atgal į kolonijinius laikus".

S.Kara patikslino, kad kobalto rinkėjai dirba už 2 JAV dolerius per dieną todėl, kad kito pasirinkimo jie tiesiog neturi, ir dienos uždarbis lemia - eis jie miegoti pavalgę ar alkani.

Lektorius atkreipė dėmesį ir į tai, kad Vakarams susirūpinus aplinkos tausojimu, staiga išaugo elektromobilių paklausa, tačiau viso to pasekmės Kongui buvo katastrofiškos.

Stambiosios technologinės korporacijos, tokios kaip „Microsoft", „Tesla", „Apple" ir „Samsung", ne tik pažėrė įvairiausių pažadų, bet ir prisiėmė įsipareigojimus atsisakyti kobalto savo produkcijoje. Tiesa, netrukus buvo pareikšta, kad, kadangi daugelis kobalto šachtų priklauso Kinijai, įmonės negali kontroliuoti to, kas jose vyksta.

„Tik reikalas čia visai ne Kinijoje. Korporacijos puikiai žino apie problemas, tačiau žiūri į kitą pusę ir dėl visko kaltina kinus. Kinija tikrai dominuoja, tačiau nereikia sakyti, kad nieko negalima pakeisti. Būtent įmonės inspiruoja kobalto paklausą. Viskas prasideda nuo jų ir jos turėtų už tai atsakyti. Tiekimo grandinė veikia tik todėl, kad yra paklausa. Visi jie kalba, kad gauna žaliavą iš etiškų šaltinių, visi teigia, kad tiekimo grandinės etiškos, tačiau užtenka atvažiuoti į Kongą ir tuomet tampa aišku, kad tai nėra tiesa", - teigė S.Kara.

Kobalto ištekliai Konge viršija jo išteklius visame likusiame pasaulyje. 2019 metų duomenimis, Konge buvo apie 3,6 mln. tonų kobalto, kas maždaug tris kartus viršija jo kiekį Australijoje.

2020 metais „Tesla" pasirašė ilgalaikę sutartį su britų kalnakasybos įmone „Glencore" dėl 6000 tonų kobalto pirkimo. Pastarajai priklauso Katangos regione esanti vario-kobalto kasykla.

2019 m. „Glencore" teko teisme aiškintis dėl žmogaus teisių gynėjų pateikto grupinio ieškinio. Pastarieji atstovavo įmonės eksploatuojamoje šachtoje žuvusių 19 vaikų šeimas. Ieškinyje taip pat buvo įvardintos ir technologinės korporacijos, tačiau teisėjas, pareiškęs, kad bus per daug sudėtinga įrodyti ryšį tarp jų ir vaikų žūties, ieškinį atmetė.

Sidharthas Kara - amerikiečių rašytojas, aktyvistas ir šiuolaikinės vergovės bei prekybos žmonėmis, vaikų darbo ir susijusių žmogaus teisių klausimų ekspertas.