Kosmoso užkariavimai ir pralaimėjimai

Balandžio 12 d. sukanka 50 metų, kai pirmasis žmogus pakilo į kosmosą. Tačiau iki Jurijaus Gagarino aplink Žemę skriejo kitos gyvos būtybės.

Kosmonautikos pionieriai yra Jurijus Gagarinas, Alenas Šepardas (Alan Shepard), Džonas Glenas (John Glenn), Nilas Armstrongas (Neil Armstrong), Valentina Tereškova... O kas prisimena Laiką, Pčiolką ir Mušką, kalytes, paaukojusias gyvybes dėl mokslo? O kaip dar prieš Gagariną iš kosmoso grįžusios Belka, Strelka ir Černuška? Kas pagerbs amerikiečių beždžiones Gordą, Eibl, Beiker, Hemą ir Inosą? Ką jau kalbėti apie bevardes vaisines museles, pirmąsias gyvas būtybes, kurios jau 1947 m. vasario 20 d. skrido į kosmosą. Suborbitinis, tai yra Žemės orbitos nepasiekęs raketos V2 skrydis į 109 km aukštį truko tris minutes. Eksperimento tikslas buvo ištirti spinduliuotės poveikį dideliame aukštyje. Muselės grįžo atgal gyvos. Albertui II pasisekė mažiau. Rezus veislės beždžionę, pirmąjį žinduolį, raketa V2 1949 m. birželį nugabeno į 130 km aukštį. Grįžtant neišsiskleidė parašiutas, Albertas II žuvo. Toks pat likimas ištiko daugybę beždžionių, kurias JAV kosmoso tyrinėtojai 6-ąjį ir 7-ąjį deš. skraidino į kosmosą. Pirmieji primatai, atlaikę skrydį į kosmosą, buvo Eibl ir Mis Beiker, rezus ir saimirių veislės beždžionės. Vėliau šimpanzės Hemas ir Inosas buvo treniruojamos skrydžio metu sukioti rankenas pagal šviesos signalus. Kosmoso pionieriumi 1961 m. tapo Hemas.

Benamiai šunys - ištvermingiausi

Bet didžiausia kosmoso pionierės garbė priklauso kalytei Laikai, pirmajam gyvūnui, skriejusiam Žemės orbita. Iki trečiųjų gyvenimo metų benamis šunelis valkatavo Maskvoje, kol jį “įdarbino” sovietų kosmoso tyrimų centras. Mišrūnė buvo pratinama prie ankštų narvų, centrifugų, triukšmo ir vibracijos. 1957 m. lapkričio 3 d. Laika laidais apraizgytame korsete startavo iš Baikonuro kosmodromo antrajame dirbtiniame palydove, kurį sovietai paleido į Žemės orbitą, “Sputnik 2”. Po 7 valandų skrydžio Laika neberodė gyvybės žymių - ji žuvo nuo perkaitimo, tikriausiai dėl šilumos izoliacijos defekto, ir nuo išgąsčio. Jos grįžimas nebuvo numatytas: po 10 dienų Laika būtų gavusi užnuodyto ėdalo, kad gyva nesudegtų grįžtant į Žemės atmosferą, kaip įvyko su jos transporto priemone. Sovietų Sąjunga ilgai slėpė tikrąją šunelio žūties priežastį, nes eksperimentas visame pasaulyje ir be to sukėlė gyvūnų teisių gynėjų ir šunų mėgėjų protestus. Po daugelio metų Olegas Gasenka, raketų technikos specialistas, rengęs Laiką skrydžiui, sakė: “Kuo daugiau laiko prabėga, tuo labiau dėl to apgailestauju. Mes iš šios misijos pasimokėme nepakankamai, kad būtų galima pateisinti šuns žūtį”.

Šiaip ar taip, vėliau sovietai šunų misijas rengė taip, kad keturkojai liktų gyvi. Visada būdavo pasirenkami benamiai šunys, nes mokslininkai manė, kad jie yra ištvermingesni. Kosmonautikos centre vykdavo tikros šunų atrankos: be šviesaus kailio, kurį būtų galima gerai matyti per kameras, ir kompaktiškos formos, jie turėjo būti dar ir gražūs, kad gerai atrodytų būsimosiose spaudos nuotraukose. Kalytės Strelka ir Belka 1960 m. rugpjūčio 20 d. “Sputnik 5” pirmosios grįžo iš skrydžio gyvos. Kosmose jos praleido vieną dieną kartu su įvairiausiais augalais, grybais, bakterijų kultūromis ir pelėmis. Palydovas, kuriame jos skrido, buvo kosminio laivo “Vostok”, kuriuo į kosmosą pakilo J.Gagarinas, vienas iš bandomųjų modelių. Tarp Laikos, Belkos ir Strelkos pasekėjų yra Pčiolka ir Muška, kurios skrido “Sputnik 6” ir dėl raketos defekto sudegė grįžtant į Žemės atmosferą, Černuška, vieną dieną praleidusi “Sputnik 9” pelių, jūros kiaulytės ir kosmonauto-lėlės Ivano Ivanovičiaus draugijoje, taip pat Zviozdočka. Pastarajai vardą - Žvaigždutė - suteikė pats J.Gagarinas, bet 1961 m. kovo 25 d. į kosmosą ji skrido ne su juo, o su medine lėle Ivanovičiumi. Tai buvo paskutinis bandymas prieš “Vostok 1”, su kuriuo Gagarinas 1961 m. balandžio 12 d. pakilo į kosmosą, skrydį. Grįžęs per vieną banketą J.Gagarinas pajuokavo: “Net nežinau, kas esu - pirmasis žmogus kosmose ar paskutinysis šuo”.

Gausi gyvūnija orbitoje

Kai žmonės kosmose nebebuvo sensacija, du šunys pasiekė buvimo Žemės orbitoje rekordą: Veterokas ir Ugoliokas ja skriejo nuo 1966 m. vasario 22 d. iki 1966 m. kovo 16 d. - 22 dienas. Neskaitant širdies ir kraujagyslių veiklos sutrikimų, jie grįžo nenukentėję. Jų misija iki šiol yra šunų rekordas, o žmonės jį viršijo tik 1974 m., kai JAV astronautai kosminėje stotyje “Skylab 2” praleido 4 savaites. Pagal rusų programą “Bion” aplink Žemę skrido ne viena beždžionė rezus. Beždžionę Dremą po “Bion 8” skrydžio sovietai padovanojo Kubos revoliucijos lyderiui Fideliui Kastrui. O paskutinės kosmose viešėjusios beždžionės yra Lalikas ir Multikas, grįžusios 1997 m. su “Bion 11”.

Vabzdžiai į kosmosą skrido ne kartą, pavyzdžiui, kosmose voratinklius pynė vorai Arabela ir Aranita. Dirbtiniuose Žemės palydovuose, erdvėlaiviuose ir kosminėse stotyse gyveno žuvys, žiurkės, tritonai, kirminai ir kitokie gyviai. 1968 m. sovietų kapsulėje Mėnulį apskriejo vėžlys, musės ir juodvabalio lervos. Nematodai pergyveno “Columbia” katastrofą. 2009 m. Tarptautinėje kosminėje stotyje iš atsigabentų vikšrų išsirito drugeliai.

Kalytė Laika buvo įamžinta pašto ženkluose, ją primena ir skulptūra Rusijos kosmonautų treniruočių centre, Žvaigždžių miestelyje prie Maskvos. Pagerbiant Belkos ir Strelkos nuopelnus, buvo padarytos jų iškamšos Maskvos kosmonautikos muziejui. Sovietų valstybės vadovas Nikita Chruščiovas vieną iš Strelkos šuniukų padovanojo JAV prezidento Džono Kenedžio (John F.Kennedy) šeimai. Šimpanzė Hemas iki savo gyvenimo pabaigos pasirodydavo filmuose. Sporto prekių gamintojas “Nike” vieną sportbačių modelį neseniai pavadino Zviozdočkos vardu.

Avarijos ir tragedijos kosmose

Sovietų kosmoso užkariavimo istorijoje būta daug skaudžių įvykių, kurie ilgai buvo slepiami.

Pirmąja sovietų kosmonautikos auka tikriausiai reikėtų laikyti pirmojo kosmonautų būrio narį Valentiną Bondarenką. Jis žuvo 1961 m. kovo 23 d. per treniruotę mokslo tyrimo instituto surdokameroje. Būsimajam kosmonautui buvo vos 24 metai. Atjungęs nuo kūno medicininius daviklius, jis apsitrynė vata, suvilgyta spiritu, ir ją išmetė. Vatos gniužulėlis atsitiktinai pataikė ant elektrinio šildytuvo ir kamera, pripildyta deguonies, užsiliepsnojo, užsidegė drabužiai... Kameros durų nepavyko atidaryti keletą minučių. Nuo šoko ir nudegimų Bondarenka mirė. Po to įvykio buvo nuspręsta nebeprojektuoti kosminių aparatų su deguonies prisotinta atmosfera. Patį incidentą sovietų vadovybė nuslėpė. Jei ne tas slaptumas, galbūt būtų pavykę išvengti trijų amerikiečių astronautų žūties analogiškomis aplinkybėmis.

1967 m. balandį, grįžtant į Žemę, sugedo kosminio laivo “Sojuz-1” parašiutų sistema ir dėl to žuvo kosmonautas Vladimiras Komarovas. Tai buvo bandomasis “Sojuz” skrydis. Kaip visi žinojo, laivas buvo dar labai “žalias”, nepilotuojami skrydžiai baigdavosi nesėkmingai. Nepaisant to, sovietų politikai primygtinai reikalavo naujo kosminio žygdarbio iki gegužės 1-osios. Raketa buvo skubiai ruošiama startui, buvo išaiškinta daugiau kaip 100 defektų. Kosmonautui, kuris turėjo skristi “Sojuz”, pakilo kraujospūdis ir gydytojai uždraudė jam skristi. Vietoj jo buvo pasirinktas V.Komarovas (pagal kitą įvykių versiją V.Komarovas buvo pasirinktas jau seniai, o jo dubleriu paskirtas Jurijus Gagarinas). Naujos knygos apie Jurijų Gagariną autoriai Džeimis Doranas (Jamie Foran) ir Pirsas Bizonis (Piers Bizony) aprašo V.Komarovo pokalbį su skrydžių valdymo centru, kurį pavyko įrašyti JAV žvalgybai: kosmonautas prisipažįsta operatoriams, kad žino apie galimą žūtį. Knygoje teigiama, kad likus mėnesiui iki misijos pradžios V.Komarovas privačiame pokalbyje sakė žinąs, jog tikriausiai negrįš, bet negalįs atsisakyti, nes tada vietoj jo žūtų J.Gagarinas. Sugedus parašiutui, Komarovas išskleidė atsarginį, bet pirmasis parašiutas užveržė antrojo trosus ir jį užblokavo. Komarovui neliko jokių šansų išsigelbėti. Jis suprato, kad yra pasmerktas ir į Visatą paleido necenzūrinių žodžių tiradą sovietų vadovybės adresu, keikė žmones, privertusius jį sėsti į sugedusį kosminį laivą. Amerikiečiai įrašė jo širdį draskančius pokalbius su žmona ir draugais, skundus dėl kylančios temperatūros, priešmirtines aimanas ir šūksnius. Vladimiras Komarovas žuvo nuleidžiamajam aparatui atsitrenkus į Žemę.

Kosmonautai Georgijus Dobrovolskis, Vladislavas Volkovas ir Viktoras Pacajevas 1971 m. birželio 30-ąją, grįždami iš pirmosios orbitinės stoties “Saliut-1”, žuvo dėl nuleidžiamojo aparato dehermetizacijos. Tragedijos galėjo nebūti, jei ne politinės ambicijos. Kadangi amerikiečiai jau skrido į Mėnulį triviečiuose laivuose “Apollo”, reikėjo, kad ir sovietų ekipažą sudarytų trys žmonės. Jei būtų skridę du kosmonautai, jie galėjo būti su skafandrais, bet trys skafandrai netiko nei dėl svorio, nei dėl gabaritų. Tuomet buvo nuspręsta skristi vien su sportiniais kostiumais. 1964 m. V.Komarovas, Konstantinas Feoktistovas ir Borisas Jegorovas taip pat skrido ankštoje kabinoje. Iš jos buvo išimtas vienintelis krėslas, skirtas katapultuotis, o patys kosmonautai išskrido apsirengę tik sportiniais kostiumais. Lydėdamas juos, vyriausiasis konstruktorius S.Koroliovas kiekvieną apkabindamas sakė: “Tu jau dovanok man, jei kas. Aš žmogus nelaisvas”. Bet tada viskas baigėsi laimingai. Žuvus Dobrovolskiui, Volskiui ir Pacajevui, kilo abejonių dėl sovietų kosminės technikos patikimumo ir pilotuojamų skrydžių programa buvo laikinai nutraukta. Po jų kosmonautai pradėjo skraidyti tik su specialiais kostiumais.

1975 m. balandžio 5 d. įvyko kosminio laivo “Sojuz 18/1” raketos nešėjos trečiosios pakopos avarija. Laimė, gelbėjimo sistema suveikė nepriekaištingai. Dėl 22 g perkrovos ji atplėšė laivą nuo raketos ir nusviedė jį balistine trajektorija. Kosmonautai Vasilijus Lazarevas ir Olegas Makarovas nusileido nuošaliame Altajaus rajone ant skardžio krašto ir tik per atsitiktinumą liko gyvi.

1983 m. rugsėjo 26 d. startuojant kosminiam laivui “Sojuz-T10” užsidegė raketa nešėja. Automatinė gelbėjimo sistema nesuveikė. Kosmonautus išgelbėjo starto personalas, vos pasirodžius liepsnai nuspaudęs katapultavimo mygtuką. Kapsulė su kosmonautais Vladimiru Titovu ir Genadijumi Strekalovu laimingai nusileido už 4 km nuo raketos, kuri, atsiskyrus kapsulei, po 2 sekundžių sprogo. Už tą rugsėjo startą lakūnai kosmonautai nesulaukė nei apdovanojimų, nei titulų. Oficialioji sovietų spauda šį epizodą nutylėjo.