Kunigo Mariaus kelionė po Afganistaną ir pavojinga misija

Jis pripažino, kad prieš kelionę nerimo buvo. Nežinia, kaip šalis pasitiks, kaip reaguos į kitataučius. Vis dėlto mūsų šalis skiria didelis kultūrų, religijų, tradicijų skirtumas. Nežinia, gal paskutinę minutę persigalvos ir nebeduos vizos. Bet viskas vyko sklandžiai.

Prieš Izraelio ir Irano karinius įvykius Lietuvos užsienio reikalų ministerija išplatino pranešimą, kad visi Lietuvos piliečiai, esantys tuose kraštuose, įskaitant ir Afganistaną, kuo greičiau grįžtų namo. Marius panašiai tuo laiku išvyko į šią šalį.

Nuostabi gamta, bet turistų beveik nėra

Atskridus į Kabulą jau oro uoste keliautojų iš Lietuvos laukė ne tik gidai, bet ir afganistanietiškų drabužių komplektai, paruošti pagal iš anksto išsiųstus dydžius. Buvo atvežtas didelis drabužių maišas, galėjo rinktis pagal spalvas.

„Vaikščioti europietiškais rūbais nepatariama. Grėstų pavojus. Turėjome įsilieti į bendrą žmonių minią. Persirengęs oro uosto migracijos tarnyboje pastebėjau, kad esu „labai arabas", - juokėsi kunigas.

Sunkiau užsimaskuoti buvo moterims - jų šviesūs plaukai, veidas kitoks. Jei viską teisingai dėvi, ištirpsti minioje ir jautiesi saugus.

Afganistane 15 lietuvių keliautojų grupė praleido 8 dienas. Kabule neužtruko, leidosi gilyn į šalį. Vidiniu skrydžiu skrido į kitą regioną arti Turkmėnistano pasienio, kur daugiau žemumų, lygumų. Ten atvykėlius supažindino su budistiniu paveldu, budistiniais miesteliais. Marius pasakojo, kad Afganistane islamas nėra prigimtinė religija. Anksčiau šalis išpažino budizmą, tačiau nukariavus teritoriją Čingischanui, įsigalėjo islamas.

Yra likę ir saugomi budistiniai statiniai. Tačiau didžiulės Budos skulptūros, išskaptuotos kalno šlaite, buvo susprogdintos, valdžią perėmus talibanui. Liko tik jų nišos.

Važiuodami kalnų keliais pasiekė Nacionalinį parką.

„Gamta įspūdinga, vaizdai nerealūs. Smagu keliauti, viskas pritaikyta turistams. Pakelėse nematėme šiukšlių, kaip kituose arabų kraštuose. Matosi buvę pažintiniai takeliai, bet nėra turistų. Mes buvome vieninteliai ir dar keli vietiniai. Afganistanas neturi prieigos prie jūros, tačiau turi keletą nuostabių ir labai švarių ežerų", - pasakojo keliaujantis dvasininkas. Jam didžiausią įspūdį paliko ne mečetės, ne pastatai, o Nacionalinis parkas - gamta, kalnai, ežerai, pažintiniai takai. Tai, kas Dievo sukurta ir žmonių nesunaikinta. Jam ten norėjosi vaikščioti, likti ilgiau. Ten beveik nėra lankytojų. Moterims uždrausta linksmintis, o vyrai be moterų nevažiuoja plaukioti vandens dviračiais-gulbėmis, kaip buvo anksčiau. Uždraudė talibanas ir kurortas mirė.

Marius pastebėjo, kad žmonės šioje šalyje yra draugiški, mielai šypsosi. Prie Mėlynosios mečetės vienas iš vietinių talibų vadovų paprašė kartu nusifotografuoti. Laisvai kalbėjo angliškai, truputį šnektelėjo. Paskui jis priėjo prie gido ir paklausė, kas Marius toks.

„Kai jam paaiškino, kad aš esu katalikų kunigas, jis paprašė nuotrauką ištrinti, kad nebūtų jokių pėdsakų. Jiems grėstų pavojus. Mes neišsišokome, darėme tai, kas galima, buvo kas prižiūrėjo, globojo", - prisiminė kunigas, patvirtinęs, kad iš visos grupės jo profesija kėlė didžiausią grėsmę.

Viešbutyje aukojo šv. Mišias

Marius pasakoja, kad Afganistaną matė kaip atgimstančią šalį. Jis priminė, kad šios šalies praeitis labai skaudi. Sako: „Vargšės motinos, laidojusios savo vaikus, paimtus į kariuomenę ir ten žuvusius, prakeikdavo šitą šalį. Dešimtmečiais ten buvo sovietų kariuomenė, amerikiečių, bet jokia misija ten tvarkos neįvedė. Šalyje yra daug etninių grupių, klanų, kurie tarpusavyje dūzgia kaip bičių avilyje, kariauja dėl įtakos zonų."

Kunigas nesistebėjo, kad aplink buvo daug ginkluotų talibų - apsauga. Keliautojai buvo jų svečiai. Atvažiavus reikėdavo apsilankyti pas vietinius valdžios atstovus. Jie džiaugėsi svečiais, darė spaudos konferenciją, filmavo vietinė televizija. Keliautojus visur kvietė, rodė dėmesį, tačiau grupė neturėjo laiko nukrypti nuo savo maršruto. Aplankė vietinę ligoninę, pastatytą kanadiečių. Gydymo įstaiga moderni, finansuojama Kanados.

„Važiavome ir į kaimelius, kur turistai kojos nebuvo įkėlę. Gyvenimas verda, šūvio niekur neišgirdome. Daugiau ginklų aš mačiau Izraelyje, kai beveik kiekvieno jaunuolio rankose - ginklas be šovinių", - pasakoja Marius.

Išvykdamas jis pasiruošė „namų darbus". Kunigas turėjo tikslą - aukoti šv. Mišias. Tai pavyko padaryti viešbutyje. Pagal amerikiečių krikščioniškos stebėtojų grupės „Open Doors" tyrimą Afganistanas - labiausiai krikščionis persekiojanti šalis. Paskutinis kunigas šalį turėjo palikti pasitraukus amerikiečiams ir užsidarius Italijos ambasadai. Nuo 1934 metų ten įrengtoje koplyčioje buvo leidžiama melstis į šalį atvykusiems užsieniečiams krikščionims.

„Man kulminacija buvo šv. Mišios, galimybė pajusti kenčiantį Kristų šioje šalyje. Išvykdamas išsivežiau ir šv. Mišių reikmenis. Niekam neužkliuvo. Šventojo Rašto nesivežiau, nes jis uždraustas, bet šv. Mišių tekstus turėjau lietuviškus ir lotyniškus", - šypteli kunigas.

Musulmonams, atsivertusiems į krikščionybę, tiek anksčiau, tiek dabar gresia mirtinas pavojus. Gali būti sučiupti ir nukankinti. Jų išsižada šeima, giminė, bendruomenė.

Ne vienas krikščionis buvo nukankintas. Prie Mėlynosios mečetės yra buvęs sporto baseinas. Vanduo yra išleistas. Užlaipina ant aukšto šokinėjimo tramplino ir nustumia ant betoninio pagrindo. Tai talibų susidorojimo vieta. Vieša golgota, kad matytų nepaklusnieji.

Vyrų šalis, moterys uždarytos namuose

Visa šalies kultūra kuriama tik per religiją: dainuoti draudžiama, vakarietiška muzika uždrausta, šokti - nepriimtina. Viskas susiję su Alachu. Turi melstis, dirbti, kitiems dalykams laiko nelieka. Atėjus talibams uždraustas alkoholis, vakarėliai. Už viską gresia bausmė. Galioja nekvestionuojama šariato teisė be jokių diskusijų.

Marius pastebėjo, kad afganistaniečiams labai svarbus dalykas yra šeimos vakarienė. Dažnai šeimos važiuoja vakarieniauti į restoraną. Restoranuose yra atskiros šeimos zonos. Vakarieniauja susėdę ant kilimų, tačiau turistams yra ir stalų. Labai skanus maistas, skaniai ruošia avieną, vištieną.

„Atrodo, buvome vyrų šalyje. Matytas moteris galime suskaičiuoti ant rankų pirštų. Moterys uždarytos namuose, augina vaikus, užsiima buitimi. Vyrai dirba daržuose, pardavėjais, vairuotojais. Pilnas miestas vyrų. Kaimelyje gali pamatyti kokią moterį, užsidengusią veidą vaikų būrelyje. Grįžus talibams moterys ir vėl uždarytos namuose. Lankėmės Bamijano regione, kuris buvo laisviausias. Čia per 30 procentų yra išsimokslinusių žmonių, kitur šis rodiklis yra mažesnis, daug neraštingų. Čia anksčiau buvo linksmybių - galėjo šokti, linksmintis, moterys dėvėjo sijonėlius. Dabar viskas pasikeitę", - skirtumus vardija keliautojas. Mergaitės gali mokytis tik iki 7 klasės. Turtingesnių šeimų vaikai nuotoliniu būdu mokosi Jungtiniuose Arabų Emyratuose, kitose kaimyninėse šalyse. Tačiau išvažiuoti iš šalies nėra galimybių, laisvai judėti į kitas šalis sudėtinga. Žmonės veržiasi į Europą, bando eiti per kalnus, žūva.

Retiems turistams rodo teigiamus pokyčius

Kunigas tikisi, kad krikščionys į Afganistaną dar sugrįš. Afganistaniečiai nori klestinčios šalies, su pavydu žiūri į Jungtinius Arabų Emyratus.

„Niekam nereikia skurdo, bado, karo. Visų religijų žmonės nori ramybės. Tiek metų kariavę jie nori ramybės. Daug žmonių kartų reikės, kad pasveiktų nuo karo žaizdų. Sakoma, kad čia vaikai jau gimsta su ginklu rankoje", - sako Marius.

Jis pastebi, kad talibai iš teroristinės karo organizacijos bando tapti politikais - veda procesus, valdo valstybę ir ateis laikas, kai pradės kviesti diplomatus. Na, o kol kas reti turistai - lyg bandomieji triušiai. Žiūrima, kaip mes reaguosime į ginklus, aplinką. Jie nežiūrėjo į atvykėlius kaip į priešus, nori užmegzti draugystę. Bando reabilituotis. Veikia tarptautinės organizacijos - Jungtinės Tautos, UNICEF. Balti džipai važinėja su organizacijos ženklais.

Lygindamas su prieš porą metų aplankyta Sirija, Marius sako, kad Afganistane dabar ramybė, o Sirijoje ramybės nėra. Yra lietuvių keliautojų, kurie po Afganistaną keliauja vieni. Tuomet privalai pasisamdyti vairuotoją, turintį teisę vežti turistą, gidą. Viešuoju transportu važiuoti negalima. Pavieniai keliautojai susitaria su privačiais asmenimis, kurie juos ten lydi, kad gautų iškvietimą. Vietinis internetas veikia gerai.

Jei patikai, kviečia vakarienės, į vestuves

Kodėl katalikų kunigą traukia „karštieji" arabų taškai?

„Dievo ranka ten veda. Noras pamatyti, noras melstis už tuos kenčiančius, persekiojamus žmones. Noriu laikyti ten šv. Mišias vienaip ar kitaip už juos. Norisi juos užjausti. Dėl turistinio smalsumo yra kitų šalių, kur keliauti, pasaulis didelis. Norisi važiuoti ten, kur labiausiai persekiojami žmonės, pabūti šalia, suprasti, kas ten vyksta. Bent akies krašteliu pasižiūrėti į tas uždraustas šalis. Manau, kad pasaulis keičiasi. Po kelerių metų nebebus Pietų Sudano genčių, jos nyksta, nebebus tokio pat Kabulo, nebebus tankų laužyno. Privažiuos turistų, paliks kalnus šiukšlių..." - aiškina Marius.

Jis pasakojo, kad ypatingo grožio Jemeno sala Sokotra po kiekvieno turistų skrydžio virsta šiukšlynu. Prasideda turizmas ir viskas praranda natūralumą. Į turistą vietiniai ima žiūrėti, kaip į atvažiavusį pinigų maišą, kuriuo galima pasinaudoti. Afganistane Marius to nepajuto. Jei tu atvažiavęs patikai, tavo žvilgsnis patiko, jie priima tave kaip draugą, kviečiasi į namus vakarienės. Net ir keliautojai iš Lietuvos buvo kviečiami. Jei patikai, pakvies į vestuves. Jie atveria savo duris, dalijasi tuo, ką turi geriausio. Kunigas pažymi, kad pas mus to nebėra.

Kviestinė vakarienė vyksta susėdus ant kilimų. Šalia troškina mėsą, daržoves. Dediesi, kiek nori. Šviesios duonos paplotėlius laužai, mirkai, valgai, kalbiesi. Paprastai geriama arbata, tačiau vakariečiams pasiūlo ir kokakolos.

Karūnos krenta

Kunigas Marius į keliones leidžiasi su keliautojo Dano Pankevičiaus suburtomis grupėmis.

„Jei esi įdomus žmogus, neturi klastos, gali pakalbėti su bet kuriuo žmogumi, esi atviras, turėsi daug draugų. Man taip ir atsitiko. Su bet kuria keliautojų kompanija turiu apie ką kalbėtis. Aš neperšu savo nuomonės, religijos, įsitikinimų. Žmonės turi daug neatsakytų klausimų apie tikėjimą, katalikų bažnyčią. Jie nori išgirsti gyvą kunigo gyvenimo liudijimą, nori, kad kunigas būtų prieinamas ir kad jo nereikėtų bijoti. Kad galėtų paatvirauti, pasipasakoti, būti išklausytas. Jei būsi tikras žmogus, tave priims kaip žmogų, nežiūrėdami, kokios tavo pareigos, kiek turi pinigų, kokią turi padėtį. Tokiose kelionėse visos karūnos krenta. Tu esi tik vienas iš keliautojų", - atsiveria Marius.

Tiems, kuriems labai įdomi tokios kelionės kaina, Marius atsako palyginimu: „Žmonės Palangoje išleidžia daugiau" ir pridūrė, kad keliauja pigiais skrydžiais.