Lietuviški Heidaro Alijevo veiklos puslapiai

Šia proga verta prisiminti ir H.Alijevo veiklos sąsajas su naujausia Lietuvos istorija, jo vaidmenį formuojant nuomonę apie Lietuvos nepriklausomybės siekį pasaulyje. Iliustruojant jo požiūrį ir dėmesį mūsų laisvės bylai derėtų akcentuoti, kad 1990-1992 m. jis šiuo klausimu savo poziciją kelis kartus išsakė Lietuvos publicistams. Pirmiausia - dienraščio „Respublika" žurnalistams.

Visų pirma, reikia priminti, kodėl 1990 m. H.Alijevas grįžo iš Maskvos į Azerbaidžaną. Pirma priežastis - 1990 m. kruvini sausio įvykiai Baku. Jį tai galutinai įtikino, kad Kremliaus šėtonija neatneš nieko gero jo tėvynei. Antra, Maskvos sistemą jis pažinojo iš vidaus, matė visą jos virtuvę, skaitė net ir slapčiausią dokumentaciją, tad iliuzijų neturėjo. Trečia, Azerbaidžano ir Armėnijos konflikte puikiai nuskaitė oficialaus Kremliaus veidmainystę, kurstymą, keturgubą žaidimą.

Jis aiškiai suvokė, kad Sovietų Sąjunga yra visokeriopai išsisėmusi ir negali duoti pavergtoms tautoms nieko teigiamo. Suprato ir atvirai kalbėjo, kad jo tautos interesams įgyvendinti reikalinga nepriklausomybė. 1990 m. liepą H.Alijevas grįžo iš Maskvos į Baku. Kas jo ten laukė? Kremliaus šėtonijos statytiniai ir marionetės. Jų jis buvo savotiškai, nors ir gana gudriai, ištremtas - turėjo vykti į gimtąją Nachičevanę.

1990-1993 m. jis buvo Nachičevanės Mili Medžliso pirmininkas, Azerbaidžano parlamento narys bei pirmininko pavaduotojas. 1993-2003 metais - Azerbaidžano prezidentas. Eidamas šias pareigas atliko nemažai azerbaidžaniečių tautai ir valstybei reikšmingų darbų.

Jo iniciatyva 1990 m. lapkritį iš Nachičevanės autonominės respublikos pavadinimo buvo išbraukti žodžiai „sovietų socialistinė", o 1918-1920 m. Azerbaidžano Demokratinės Respublikos trispalvė valstybinė vėliava buvo priimta kaip oficiali Nachičevanės autonominės respublikos vėliava, jos Aukščiausioji Taryba buvo pavadinta Milli Medžlisu.

H.Alijevo politinė veikla Azerbaidžane 1990-2003 metais kardinaliai skiriasi nuo to, ką jis veikė sovietmečiu. Daugeliu atvejų ji primena to meto Baltijos respublikų vadovų veiklą. H.Alijevas 1991 m. rugpjūčio mėn. daug prisidėjo atkuriant Azerbaidžano nepriklausomybę, 1995 m. jam vadovaujant buvo priimta pirmoji Azerbaidžano Konstitucija.

H.Alijevas palaikė Lietuvos nepriklausomybės siekį, simpatizavo Lietuvos atgimimui ir Sąjūdžio judėjimui. Pritarė Algirdo Mykolo Brazausko argumentuotai ir pagrįstai pozicijai bei santūriai laikysenai Maskvoje, SSRS Aukščiausiojoje Taryboje, bei susitikimų su Michailu Gorbačiovu metu. Pasmerkė 1939 metų Molotovo-Ribentropo paktą. Jis atvirai pasakė, kad tai niekšingas dokumentas, paremtas Stalino imperine sąmone ir ambicijomis, kuris turėjo tragiškų pasekmių ten minimoms tautoms.

1990 m. kovo 11 d. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybės atkūrimo aktą, jis pavadino tai logišku, tautai reikšmingu ir istoriškai teisingu sprendimu. Vėliau griežtai pasmerkė SSRS valdžios ir asmeniškai M.Gorbačiovo ultimatumus Lietuvai, piktybiškai kuriamas ekonomines bei politines kliūtis suverenumui įtvirtinti.

Visi šie H.Alijevo pasisakymai bei įvertinimai aiškiai atspindėti ir rašytiniuose šaltiniuose - jo 1990-1992 metų pokalbiuose su Lietuvos žurnalistais. Tada trys lietuvių autoriai - Rytas Staselis, Rita Miliūtė ir Ričardas Lapaitis - lankėsi Nachičevanėje ir kalbėjosi su H.Alijevu (pokalbiai buvo išspausdinti dienraštyje „Respublika", - aut. past.). Po sugrįžimo į Azerbaidžaną jis pirmą savo interviu davė Lietuvos žurnalistui R.Staseliui, kuris 1990 m. rugpjūčio 15 d. buvo išspausdintas Klaipėdoje ėjusiame savaitraštyje „Mažoji Lietuva".

1995-1996 metais H.Alijevas ir A.M.Brazauskas Londone ir Paryžiuje buvo susitikę tarptautiniuose forumuose, aptarinėjo dvišalių santykių stiprinimą bei raidą.

Kodėl palaikė Lietuvą?

Žurnalistui R.Staseliui H.Alijevas interviu davė dar 1990 m. vasarą, kai anaiptol nebuvo aišku, kuo viskas baigsis - Baku buvo pralietas kraujas, o mūsų 1991 m. sausio įvykiai dar tik „brendo". Prieš tai įvykusio rinkiminio mitingo metu susitikti su H.Alijevu buvo susirinkusi keliasdešimties tūkstančių žmonių minia. R.Staselis prisimena, kad tuoj pat ėmėsi „telefoninės politikos", ir po poros valandų jau kalbėjosi su H.Alijevu. Jis tada atvirai ir drąsiai sakė, jog Azerbaidžanas turi eiti tokiu pat keliu, kaip Lietuva.

Pasak R.Staselio, sunku tiksliai pasakyti, ar H.Alijevas jau tada matė save Azerbaidžano prezidentu. „Jis tuo metu buvo tarsi tremtyje. Kai atsisakęs visko, ką turėjo Maskvoje, grįžo į Azerbaidžaną, tuometinė promaskvietiška valdžia jo nenorėjo. Tad jis grįžo į gimtąsias vietas, pabuvo Nachičevanės vadovu. <...> Po vėliau įvykusio ginkluoto maišto, jis sugrįžo į Baku ir tapo prezidentu. Ko gero, tokių planų turėjo iš anksto. Nebuvo baltas ir pūkuotas. <....> Palyginus su juo koks nors Eduardas Ševardnadzė buvo gudresnis - tikras lapinas. H.Alijevas valdingesnis, tiesmukesnis, gal net galima pasakyti - piktesnis", - dalijosi įspūdžiais R.Staselis.

Žurnalistas priduria, kad pokalbis su H.Alijevu jam vėliau tapo bilietu pokalbiui su jo sūnumi, dabartiniu Azerbaidžano prezidentu Ilhamu. „Gal 2007 metais, jei neklystu, turėjau sąrašėlį, ką norėčiau šnekinti „Verslo klasei". Tema buvo nafta, energetiniai ištekliai ir pan. Man pradžioje sakė, kad nėra jokių galimybių, nes jis porą metų beveik su niekuo nesikalbėjo. Tačiau, kai paminėjau, jog kalbinau Heidarą, man penktadienį buvo pasakyta, kad pirmadienį turiu būti Baku. Techniškai, žinoma, nelengva buvo. Bet pajutau, kad Ilhamui buvo labai simboliška ir svarbu tai, jog kalbinau jo tėvą tuo metu, kai šis buvo nepageidaujamas ir Maskvoje, ir Baku," - pasakojo žurnalistas.

Iš tiesų H.Alijevas pokalbiuose su Lietuvos žiniasklaida mėgdavo pabrėžti, kad žavisi Lietuvos demokratijos pažanga, didesniu Lietuvos žmonių laisvumu, ne kartą išreiškė paramą Lietuvos laisvei. Taip jis kalbėjo ir kalbinamas Ričardo Lapaičio. „Man patiko tai, ką padarė Lietuvos vadovai dar prieš nepriklausomybės atkūrimą. Tuomet gyvenau Maskvoje ir stebėjau SSRS AT deputatų iš Lietuvos veiklą. Simpatizavau ir atsiskyrusiai LKP, ir Sąjūdžiui. Dabartinė partijos pergalė per rinkimus ne kas kita, kaip liaudies valios išraiška. Galiu tik sveikinti su pergale, o tarpusavio santykiai - ateities reikalas"- , citata iš 1993 m. sausio 28 d. „Respublikos".

Diplomatų atsiminimai

Buvusi ambasadorė Azerbaidžane Halina Kobeckaitė pasakojo: „Pokalbiai su H.Alijevu buvo du. Pirmą kartą, kai įteikė skiriamuosius raštus 2001 m. Baku. Tada man pasirodė, kad žmogus turi gerą atmintį. Prisimena, kaip ir kada jis buvo Lietuvoje. Tai viena. Antra, man pasirodė, kad jis yra įsižeidęs ir labai nemyli
M.Gorbačiovo. Ypač dėl to, kad M.Gorbačiovas nemokėjo teisingai ištarti žodžio Azerbaidžanas. <...> Man susidarė įspūdis, kad pagrindinis Alijevo noras buvo nusigręžti nuo Maskvos."

Antrasis susitikimas įvyko 2002 metais. „Mums buvo pasakyta kad galėsime su juo pabendrauti 15 minučių, nes jis labai blogai jaučiasi. Nepaisant to mūsų susitikimas vyko 50 minučių," - prisimena H.Kobeckaitė. -Vieno iš pokalbių metu H.Alijevas kalbėjo apie Lietuvoje įsikūrusį tiurkų etnosą - karaimus ir paklausė, ar ką nors apie juos žinau. Patikinau, kad tikrai taip, nes pati esu karaimė. Tada pokalbis tapo dar šiltesnis".

Buvusio užsienio reikalų ministro Antano Valionio nuomone, išreikšta politinė parama Lietuvai rodo H.Alijevo drąsą ir aštrų protą bei įžvalgumą. „Taip, jis, manau, matė save Azerbaidžano lyderiu dar 1990 m., nors laikinai ir buvo išstumtas iš Baku. Tiems iššūkiams, kuriuos teko patirti Azerbaidžanui, jo valdingumas, autokratiškumas greičiausiai buvo reikalingi," - mano jis.

Apibendrinant

H.Alijevui, kaip buvusiam kompartijos veikėjui, buvo pacituoti buvusio LR URM ministro Juozo Urbšio prisiminimai. Tiksliau - komunistų partijos funkcijų apibūdinimas, kurį išsakė Stalinas - kiekvienoje sąjunginėje respublikoje yra komunistų partijos, kad jos niekada nenorėtų atsiskirti nuo SSRS. Paklaustas, ar Stalinas buvo teisus, jis atsakė: „Stalino laikais tokia buvo komunistų partija. Visa ji ir buvo pavaldi vienam Stalinui. Tad tuo metu tokia buvo realybė. O šiandien - būtinybė visoms tautoms apsispręsti."

H.Alijevas siekė stiprinti Azerbaidžano ir Lietuvos tarpvalstybinius santykius, plėtoti dvišalius politinius ir ekonominius ryšius. Šiandien šie ryšiai, kurie tęsiasi nuo 1918 metų, plečiasi visose srityse. Netrukus į Lietuvą oficialaus valstybinio vizito atvyks dabartinis Azerbaidžano prezidentas I.Alijevas, rodantis iniciatyvą bandant apeiti Rusiją energetinių išteklių eksporto į Vakarus klausimu.

Apibendrinant H.Alijevo asmenybės bruožus ir jo ryšius su mūsų šalimi, reikia pabrėžti, kad naujausios Lietuvos ir Azerbaidžano istorijos kontekste ir dinamikoje, nepaisant įvairių gamų, susijusių ir su gūdžia sovietine praeitimi, jo politiniame portrete nusveria šviesios spalvos.