Lūšnynų turizmas („slam" turizmas, purizmas, skurdo turizmas) yra pasaulinė turizmo tendencija, dėl kurios etiškumo verda diskusijos, laužomos žurnalistų plunksnos, o kai kada į darbą net paleidžiami kumščiai. Kai kam atrodo, kad romantikos kvintesencija - Eifelio bokštas, o kai kam romantika dvelkia Rio de Žaneiro favelos...
Puristai nėra kaip nors susiję su puritonais, tai tik fonetinis pavadinimo panašumas. Terminas „purizmas" kilo iš angliškų žodžių „poor" (vargingas, skurdus) ir „tourism". Puristai arba lūšnynų turistai mėgsta keliauti po tas vietas, kur žmonės gyvena itin skurdžiai. Kai kam tai atrodo visiškai normalu, juk tokios kelionės yra kultūros langas į kitą socialinį sluoksnį.
Kai kas mano, kad žmonės taip ramina savo ištampytus nervus, akivaizdžiai įsitikindami, kad kai kur jų proto broliams gyventi yra gerokai sunkiau. Yra net manančių, kad kelionės į lūšnynus yra tokios populiarios dėl paprasto smalsumo ir... nuovargio. Taip, nuovargio: juk statistinis turistas jau baisiai pavargo nuo keturių pagrindinių šiuolaikinio masinio turizmo „S": Sand (smėlis), Sun (saulė), Sea (jūra) ir Sex (seksas).
Tiesą sakant, visa tai nėra labai „skanu", ypač jei rinkos žaidėjai pradės atvirai perlenkinėti lazdą su kelionių po lūšnynus reklama. O kaip jūs reaguotumėte į tokį ar panašų tekstą: „Po skanių ir sočių pietų turėsite galimybę apsilankyti lūšnynuose, kur benamiai vaikai renka plastiko butelius, kad nemirtų iš bado"? Bet tokių kelionių populiarumas - neginčytinas, todėl kol kas vertinkime jas kaip galimybę, praturtinančią turizmo industriją
Kaip skurdas išpopuliarėjo tarp turistų
Purizmas paplito ant tokių kino filmų kaip „Lūšnynų milijonierius" ir „Dievų miestas" beprotiško populiarumo bangos. Pirmajame pasakojama apie vargšą berniūkštį iš Mumbajaus, antrajame - apie garsiąsias Rio favelas. Tačiau nereikia manyti, kad lūšnynų turizmas - šiuolaikinis reiškinys. Tokios kelionės atsirado net ne XX amžiuje. Oksfordo žodyne sakoma, kad angliškas žodis „lūšnynai" atsirado 1884 m. Jau XIX a. pabaigoje JAV ir Anglijoje pasiturintys jankiai ir garbingi džentelmenai, kurių kišenėse žvangėjo monetos, važiuodavo paspoksoti į Niujorko Faiv Pointso „lūšnynus" Žemutiniame Manhatane, kur gyveno daugiausia neturtingi imigrantai, bei apleistus Londono kvartalus Vaitčepelį ir Šordičą.
Skurdo turizmo taisyklės
Lūšnynų turizmas turi savo taisykles, kurių būtina nenukrypstamai laikytis, nes nuo to neretai priklauso turistų gyvybė.
Pirma, čia galioja taisyklė „mažiau yra geriau". Skurdūs rajonai, kad ir kur jie būtų, - ne ta vieta, kuri jums patiks, jei stebėsite ją pro komfortabilaus autobuso langą. Geriau rinktis pėsčiųjų maršrutą, kuriuo reikėtų keliauti ne didesne kaip 5-7 žmonių grupe.
Antra, reikia būti labai atsargiems ir nepulti fotografuoti visko, ką tik pamatysite. Patys pagalvokite: ar jums patiktų, jeigu kiekvieną dieną sotūs turistai fotografuotų jūsų buitį, o paskui dar ir įkeltų visą tą „grožį" į internetą? Fotoaparatas tikrai nepridės pasitikėjimo iš vietos gyventojų pusės, o kai kada gali išprovokuoti atvirą agresiją. Todėl daugelis agentūrų, siūlančių turus po lūšnynus, iškart įrašo sąlygą nefotografuoti ir nefilmuoti. Jeigu nenorite atsisakyti malonumo pafotografuoti, geriau tai daryti atsiklausus gyventojų leidimo.
Trečia, laikinai būtina pamiršti įprotį puikuotis prabanga ir viešbutyje palikti papuošalus ir kitus brangius daiktus. Jūs atsidursite aplinkoje, kurioje žmogus gali būti nužudytas vien dėl „iPhone" telefono.
Ir paskutinis patarimas: geriausia išsirinkti turizmo agentūrą, kuri tam tikrą pajamų iš ekskursijos dalį investuoja į skurdžių rajonų ekonomiką. Kitaip tariant, lankydamiesi lūšnynuose jūs padedate vietos gyventojams, gerindami jų gyvenimo sąlygas. Tai tam tikra prasme padeda spręsti etikos klausimus, kurių neišvengiamai kyla.
Brazilijos dugnas
Pirmosios ekskursijos po favelas Rio de Žaneire buvo pradėtos organizuoti paskutiniame XX a. dešimtmetyje. Verslus vyrukas Marselas Armstrongas į vargšų rajoną surengė ekskursiją keliems turistams, panorusiems aštrių įspūdžių. Tada jis ir įkūrė kompaniją „Favela Tour", kuri šiandien neatsigina klientų.
Brazilijos favelose gyvena apie 65 mln. brazilų, o tai yra trečdalis visos šalies gyventojų. Pagrindinė lūšnynų masė susitelkė Rio (šiame mieste jų apie 750) ir San Paule. Čia galima paklaidžioti po klaikius užkampius, susitikti su tikrais gangsteriais, kurie jums noriai papozuos, su sąlyga, kad nefografuosite jų veidų, įsitikinti, kad čia nėra kanalizacijos, užtat aukštas nusikalstamumo lygis. Tai yra tikroji Brazilija, kurios dažnai linkstama nematyti, bet ji būtinai primena apie save.
Indijos dugnas
Kai didžiuosiuose ekranuose pasirodė filmas „Lūšnynų milijonierius", tamsūs Mumbajaus užkaboriai tapo nepaprastai populiarūs tarp turistų iš įvairių planetos kampelių. Čionykščiai Dharavio lūšnynai yra didžiausi Azijoje. 10 kv.metrų ploto kambarėliuose vidutiniškai gyvena po 9 žmones, o vienu viešuoju tualetu naudojasi apie 1,5 tūkst. vietos gyventojų. Gyventojų tankumas Indijos lūšnynuose yra didesnis kaip 315 tūkst. žmonių/1 kv.km, o paprastai miestuose šis rodiklis būna keliasdešimt kartų mažesnis. Iki XX a. pradžios Dharavio teritorijoje plytėjo pelkė, kurią laikui bėgant žmonės užvertė šiukšlėmis ir kokoso palmių lapais. Paskui čia pradėjo kurtis gyventojai.
Beje, ekskursiją po lūšnynus galima užsisakyti ne tik Mumbajuje, bet ir Delyje. O šis „malonumas" suteikiamas praktiškai pusvelčiui, ekskursijos kaina paprastai neviršija 400 rupijų (apie 8 dolerius), kuriuos turistai moka už neįtikėtinus garsus, kvapus ir pažintį su vietos gyventojais, kurie atvykėlius tampo už drabužių, žnaibo ir aktyviai prašo išmaldos.
Kenijos dugnas
Lūšnynų turizmas plėtojamas ir Kenijoje. Ekskursijas po lūšnynus Nairobyje organizuoja keletas agentūrų, kurios turistams siūlo pasivaikščiojimus po didžiausią Rytų Afrikos miestą bei safarius. Kiberos rajono vaizdų atvirukuose nepamatysite: čia vyrauja nešvara ir ankštuma, visur mėtosi plastiko buteliai, pilna ekskrementų. Turistai Nairobio lūšnynus spėjo pakrikštyti gyvų numirėlių rajonu. Iš tiesų tai - pragaras Žemėje, kur nėra kanalizacijos, vandens ir elementarių patogumų. Apie 90 proc. vietos gyventojų prisipažįsta, kad bijo būti savo namuose net dieną, o šaukti „Padėkite!" arba „Policija!" neverta vien dėl tos paprastos priežasties, kad apie policijos egzistavimą čia niekas nėra girdėjęs.
Meksikos dugnas
Prie pat Masatlano miesto driekiasi garsieji sąvartynai. Būtent čia vienas iš vietos dvasininkų ir organizuoja ekskursijas, kurios vadinasi „white trash", išvertus „baltosios atmatos". Dvasininkas tvirtina, kad pasiturintys žmonės turi žinoti, kaip iš tiesų gyvena vietos valkatos, besirausiantys šiukšlėse. Ekskursija - visiškai nemokama, bet visi smalsaujantys keliautojai turi pavaišinti vargšus maistu ir švariu vandeniu, t.y. bilietas atsieina keletą sumuštinių ir porą butelių geriamojo vandens. Vykti čia savarankiškai, juolab vienam, yra labai ir labai pavojinga. Ekskursijos į Masatlano sąvartynus yra labai paklausios, todėl tartis su organizatoriais reikia iš anksto.
Amerikos dugnas
Vos už 30 dolerių Čikagoje galima dalyvauti ekskursijoje autobusu po gana pavojingus „juodojo geto", skurdžiausio „vėjų miesto" rajono, kvartalus. Daugelis vietos gyventojų neturi stogo virš galvos, o nedarbo lygis gete dukart viršija Jungtinių Valstijų vidurkį.
Niujorke taip pat yra savų „lūšnynų" - tai Bronkso gatvės ir Rytų Harlemas, kur nusikalstamumo, nedarbo ir socialinės atskirties lygis yra aukštesnis negu visur kitur. Per ekskursiją susipažįstama su vietos kultūra, kuri yra tradicijų, atkeliavusių su imigrantais airiais, puertorikiečiais, italais ir afroamerikiečiais, mišinys.