Metai karo, kuris atrodė neįmanomas

Pirmasis atkurtos Lietuvos KAM ministras Audrius Butkevičius:

Dešimtmečius gyvavusi Europos saugumo ir gynybos architektūra griuvo. Tapo įmanoma tai, ko žmonės neregėjo net baisiausiuose sapnuose - karas miestuose, civilizacijų griuvimas, vaikų prievartavimas ir t.t. Atėjo laikas permąstyti saugumo ir gynybos užtikrinimo mechanizmus, ruoštis gintis bei nustoti kartoti mantrą - esame NATO nariai, todėl galime nieko nedaryti. Problema gali pasireikšti labai netradicine forma - priešas panaudos hibridinio karo mechanizmus, kuriems nebus nei paruoštų planų, nei garantuoto atsakymo.

Karo mechanizmai, jeigu jame nenaudojamas atominis ginklas, nuo Antrojo pasaulinio karo laikų menkai pasikeitė. Metus Ukraina ir Rusija kariauja naudodamos praėjusio amžiaus pabaigos ginkluotę. Neseniai rusai ištraukė Antrojo pasaulio karo laikų artileriją, ukrainiečiai nuo kovų pradžios naudoja istorinius kulkosvaidžius „Maksim". Mažai keitėsi ir taktika - rusai atakuoja užkardymo grupių genamomis bangomis, todėl žuvusiųjų skaičiai auga.

Karas ne tik nerimsta, bet jo švytuoklė kabina vis plačiau. Vienoje pusėje susitelkė Ukrainą palaikanti koalicija, kitoje ryškėja rusų pagalbininkų kontūrai. Netgi NATO šiuo klausimu nėra vieninga, ką rodo Turkijos vykdomos politikos beprasmybės, tad kalbėti, jog matosi pabaiga yra gerokai per anksti.

Išvados Lietuvai: įvykių analizė rodo, jog iš anksto pasiruošę, 90 proc. grėsmių esame pajėgūs suvaldyti savo jėgomis. Sociologinės apklausos sako, kad 14 proc. gyventojų yra pasirengę ginti šalį su ginklu rankose. Tai - beveik 300 tūkst. vyrų ir moterų. Tiek net nereikia, todėl atrinkime tuos, kurie prisiims atsakomybę ginti Tėvynę, paruoškime juos, nes mesti į kovą neparuoštą žmogų - reiškia jį išduoti, apginkluokime, parenkime teritorinei gynybai. Jei to neprireiks, tai todėl, kad potencialus priešas matys pasirengimą ir iš anksto skaičiuos nuostolius. Jeigu prireiks, nuostoliai bus mažesni, nei tie, kuriuos turėtume, jei leistumėmės okupuojami.

Lietuva neturi svarbiausių dalykų - pagrindinėse potencialių priešo atakų kryptyse įrengtų karinių-inžinerinių įtvirtinimų, priešlėktuvinės ir priešraketinės gynybos, paruošto bendrų su kaimynais veiksmų plano, nėra pasirengusi priimti NATO pagalbą. Aiškinamai, jog Suvalkų koridoriaus praeinamumas nėra svarbus, grindžiami juokinga prielaida esą kilus konfliktui NATO nušluos Kaliningradą nuo žemės paviršiaus.

Yra mažiausiai 10 scenarijų, kuriuose NATO reakcijos bus labai apribotos. Todėl Lietuvai, suvokiant, jog pradiniame karinės agresijos etape turėtume veikti patys, nepaisant to, jog karas pakėlė Aljansą į iki šiol neregėtas aukštumas, būtina peržiūrėti savo ginkluotę ir gynybos planus.

Lietuvos kariuomenės dimisijos pulkininkas Ignas Stankovičius:

Saugumo situacija regione yra kontraversiška - galima teigti, kad jis padidėjo, bet kalbant apie užklydusias raketas ar krentančias jų nuolaužas, jis atrodo sumažėjęs. Kitaip sakant, gal atskirų asmenų ar vietovių saugumas mažėja, tačiau bendrai regione jis didėja, nes nevyksta nieko tokio, kas keltų realų pavojų Lietuvai ir jos artimiausioms, išskyrus Baltarusiją, kaimynėms. Baigėsi ir nuolatiniai aiškinimai, kad Rusijos nereikia bijoti.

Pastarieji rėmėsi tikėjimu, jog verslas yra stabilumo ir saugumo garantas. Tiek vakariečiai, tiek Vladimiras Putinas, buvo įsitikinę, kad yra kvaila naikinti verslo ryšius ir griauti dideles pajamas generuojančią sistemą. V.Putinas manė, kad tai sulaikys Vakarus nuo kišimosi į konfliktą, Vakarai buvo įtikėję, jog tai saugos nuo Rusijos agresijos. Klydo ir vieni, ir kiti, bet dabar matome, kad Vakarai nebuvo tokie supuvę, kokius juos vaizdavo Kremlius.

Greičiau jie buvo aptingę nuo gero, patogaus gyvenimo. Rusijos finansiniai srautai žlugo ir toliau žlunga, todėl regioninis saugumas stiprėja. Viena vertus, dėl karo Ukrainoje ir taikomų ekonominių sankcijų silpsta pati Rusija, kita vertus - Vakarų sąjungininkai konsolidavosi, o Lietuva suvokė, kad, galimo konflikto atveju, ne NATO mus gins, bet turėsime gintis kartu su partneriais.

Dar iki konflikto pradžios Rusijos ir Baltarusijos teritorijoje vyko vėliau į invaziją peraugę kariniai mokymai. Jau tada sakiau, kad jeigu Ukraina priešinsis, užimti šalies nepavyks. Daugiausia, ko galėjo tikėtis Rusija, - sausumos kelio į Krymą nutiesimo. Taip ir įvyko, bet dar neaišku, ar rusams pavyks išlaikyti šias teritorijas. Manau, tolesnę įvykių eigą lems Vakarų pozicija ir ukrainiečių siekis apsaugoti savo karius.

Ryžto atsiimti užgrobtas žemes jiems užtenka, tačiau frontas sutrumpėjo, Rusija sutvarkė tiekimo linijas, tad bandymai juos išstumti gali pareikalauti didelių aukų. Vakarai irgi, nors tiekimo Ukrainai nemažina, kalba apie taikos derybas. Demokratijai reikia stabilumo, o karas jo nesuteikia.

Vakarų pozicija, lyginant su konflikto pradžia, kai Kijevas buvo spaudžiamas sėsti prie derybų stalo, pasikeitė, tačiau tam prireikė laiko. Tad labai gali būti, kad karas pereis į šaltąją fazę, frontas nusistovės ties riba Ukrainos teritorijoje, o tikslų bus siekiama spaudžiant Rusiją sankcijomis ir nepasirašant paliaubų sutarčių.

Arba rusai bus išstumti iki 2022 m. vasario mėn. ribos. Tuomet įsigalės 2014-2022 m. fazė, per kurią Maskva, neabejotinai, mėgins atgauti jėgas ir persigrupuoti. Tokiu atveju augs Kinijos vaidmuo. Jai naudinga susilpninta, tačiau ne nustekenta Rusija. Įtampa tarp dėl įtakos pasaulyje besivaržančių JAV ir Kinijos auga, Amerika stiprina savo pozicijas Azijoje, todėl kinams taip pat reikia sąjungininkų.

Žaliavų turtinga Rusija tam puikiai tinka. Gali būti, kad pagalbą rusams suteiks savų interesų turintis Kazachstanas. Visgi ji nebus tokia, kad leistų Rusijai įveikti Ukrainą, nekalbant jau apie tai, jog ji dar pultų ir Baltijos šalis.

Nepaisant to, karas pasibaigs ar pereis į šaltąją fazę, kol Rusija bus, visuomet išliks revanšo pavojus. Jeigu ji subyrės, šis klausimas atkris, tačiau kils kiti. Šaliai byrant iš jos pradės plūsti pabėgėliai. Jų gali būti ženkliai daugiau negu dabar. Be to, labai tikėtina, kad atsiras į Rusijos branduolines technologijas besikėsinančių režimų. Karinis saugumas svarbus, bet jis - tik viena iš bendro saugumo dedamųjų, nes tam įtakos turi ekonominis, ekologinis, politinis, technologinis ir t.t. saugumai.

Tai aktualu ir kalbat apie Lietuvos perspektyvas. Situacija Ukrainoje parodė karinio saugumo svarbą, todėl būtina užsitikrinti tokią karinę potenciją, kuri jeigu ne atgrasytų priešininką nuo puolimo, tai bent jau leistų efektyviai gintis iki ateis pagalba. Nežinau, ką veikia KAM, tačiau tikiuosi, kad ji užsiima šalies kariuomenės, kuriai būtina aukšto tikslumo artilerija ir raketų sistemos, stiprinimu.

Dar svarbesnis yra politinis saugumas. Iš Ukrainos pavyzdžio matome, kad su priešu linkę bendradarbiauti kolaborantai apsunkina šalies gynybą. Lietuvoje turime tokią situaciją, kai žmonės nepasitiki valdžia, o valdantieji nedaro nieko, kad didintų pasitikėjimą. Netgi priešingai, priimami tokie įstatymai, kurie visus pozicionuoja kaip niekadėjus. Aišku, visokių yra, tačiau valdžia, užuot taikiusi perteklinius ribojimus visiems piliečiams, galėtų daugiau dėmesio skirti jėgos struktūrų profesionalumo didinimui. Potencialios agresijos akivaizdoje žmonių nepasitikėjimas valdžia yra blogai.

Chersono gyventojas Aleksandras Guliajevas:

Chersonas ir iki karo pradžios nebuvo pats palankiausias regionas. Jis agrarinis, todėl dar tarybiniais metais kurti industriniai parkai susidėvėjo, o naujų niekas neįkūrė. Karas galutinai sunaikino buvusius infrastruktūros likučius. Šiandien dujotiekis veikia, atkurtas elektros energijos tiekimas, tačiau įmonės ir toliau lieka uždarytos. Gyventojai, iš esmės senoliai, motinos su vaikais ar tie, kurie negali išvykti, netrykšta optimizmu bei jaučia katastrofišką pinigų stygių. Daugeliui išgyventi padeda draugų, giminaičių ar savanorių teikiama parama.

Miestą galima palyginti su Černobyliu ar Pripete - popiet jis atrodo kaip miręs. Veikia tik pora kavinių ir maisto prekių parduotuvės, kitos uždarytos. Net centrinis turgus faktiškai nebeveikia. Stabiliau dirba tik biudžetinės įstaigos.

Pasitraukdami okupantai taip nusiaubė miestą ir apylinkes, kad mums teko gerti lietaus vandenį, o elektrą gamino generatoriai. Jie pasitraukė į kitą Dniepro pusę, tačiau upė nėra plati, todėl nesiliauja toliau miestą griaunantis apšaudymas. Rusai ištraukė „archyvinius" ginklus, todėl sviediniai lekia bet kur. Dėl to net tie, kurie neplanavo išvažiuoti, galiausiai miestą paliko. Spėčiau, kad išvyko du trečdaliai gyventojų. Žmonės vyksta bet kur, kad tik toliau nuo nuolatinių sprogimų.

Nepaisant to, kad situacija - sudėtinga, likusieji stengiamės susitikti ir vieni kitus palaikyti. Tai padeda lengviau priimti esamą padėtį, išskyrus suvokimą, kad bet kurią akimirką gali atlėkti priešų raketa. Su tuo niekaip nepavyksta apsiprasti.

Kalbėti apie perspektyvas sunku, nes dabartinį šalies biudžetą, faktiškai, sudaro užsienio šalių dotacijos. Kariaujame ir gyvename svetima sąskaita. Neįsivaizduoju, kas bus, kai ši parama nutrūks. Mieste matau sugriautus namus, sunaikintą infrastruktūrą ir nėra aišku, iš kur bus gautos lėšos jų atstatymui. Juolab kad niekas nežino, kiek dar karas tęsis...