Švietimo sistema Japonijoje - labai specifiška ir kai kuriais aspektais stebinanti europiečius. Kai kas joje atrodo teisinga, o kai kas - piktina ir kelia užuojautą. Kaip mokytojai ir tėvai auklėja japonus moksleivius, koks elgesys yra priimtinas, o koks - ne?
Patyčios ar ne?
Japonijos mokyklose kai kada pasitaiko europietiškų patyčių „atmaina" - šis reiškinys vadinasi „idzime" ir turi senas šaknis, grindžiamas konfucianizmo ir grupinės sąmonės ideologija. Jo esmė: visas vaikų kolektyvas susivienija prieš „baltą varną" - ne tokį, kaip visi. Jis bus „kapojamas", jis bus boikotuojamas, ignoruojamas, iš jo bus tyčiojamasi ir taip toliau. Negailestingo kolektyvo požiūriu toks elgesys turi kilnų tikslą -bendraklasį paversti tokiu pačiu kaip jie, kad atitiktų standartą ir prisiderintų prie hierarchijos, juk šioje „draugiškoje" visuomenėje individualizmas nėra toleruojamas. Deja, tokio patyčių analogo auka paprastai nevertina „pagalbos": yra pasitaikę „idzime" patyrusių vaikų savižudybių.
Samurajų šalies mokyklose skatinamas kolektyvizmas - čia ir slypi minėtos patyčių atmainos šaknys. Jeigu klasėje mokinys blogai elgiasi, pagrindinis argumentas, kodėl jis turėtų nusiraminti, bus mokytojo sakinys „Tu trukdai draugams". Jeigu vaikui sekasi, vadinasi, labiau seksis ir visai jo klasei, juk Japonijoje kolektyvizmas - visuomenės pamatas.
Komandinis darbas
Ugdant kolektyviškumą, Japonijos mokyklose pirmenybė teikiama ne individualioms, o grupinėms varžyboms. Vaikai rungtyniauja komandomis, vadovaudamiesi principu „vienas už visus". Būtent todėl japonų mokyklose vyksta mažiau muštynių negu tarp bendraamžių kitose šalyse. Vaikui nuo pat pradžių teigiama, kad suduoti draugui neleistina, juk jis - tavo draugiškos mokyklos šeimos narys. Tiesa, kalbant apie „idzime", šis principas negalioja, juk tokiu atveju vaikas tapo „svetimu", atsiskyrė nuo kolektyvo, į kurį jį būtina bet kokiais būdais grąžinti.
Aiškios taisyklės ir jauni mokytojai
Japonijos mokyklose laikomasi daugybės instrukcijų ir etiketo taisyklių. Ant švietimo įstaigos sienų kabo surašytos aiškios taisyklės, ką mokinys gali daryti, o ko ne. O jeigu galima - kaip būtent. Pavyzdžiui, kiek kartų reikia pabelsti į duris, einant į mokytojų kambarį, kaip sveikintis su pedagogais, ir taip toliau. Net spręsti uždavinius japonai mokinukai privalo laikydamiesi griežtų taisyklių, o jeigu vaikas sėkmingai išsprendė uždavinį, naudodamasis alternatyviu, netradiciniu būdu, daug pagyrimų jis nesulauks, tai nėra skatinama.
Bet kartu šiuolaikinėse Japonijos švietimo įstaigose pastaraisiais metais pedagogų amžius jaunėja. Mokyklose pasirodo vis daugiau pedagogų, jaunesnių kaip 30 metų. Todėl mokytojų ir mokinių santykiai tampa demokratiškesni negu buvo praėjusio amžiaus pabaigoje. Vaikas su tokiu mokytoju bendrauja laisviau, į jį kreipiasi „tu", per pertrauką aptaria buitines temas, vaikai ir mokytojai dažnai kartu pietauja, ir suvokimo, kad mokytojas - tai „Viešpats ir karalius", kurį reikia garbinti, daugumoje mokyklų nebeliko.
Nuo imperatoriaus prie vergo
Požiūris į vaikų auklėjimą Japonijoje griežtai priklauso nuo jų amžiaus. Čionykščiai pedagogai yra įsitikinę, kad kiekvienai amžiaus kategorijai yra savi auklėjimo principai.
Pavyzdžiui, 4-5 metų mažylio, dar nelankančio mokyklos, artimas emocinis ryšys su mama yra leistinas ir net skatintinas, ir pirmaisiais gyvenimo metais „imperatoriaus" elgesys, kai pildomi visi vaiko norai, yra laikomas norma. O šešiamečiams šios taisyklės jau negalioja. Vaikai nuo 6 iki 15 metų privalo be prieštaravimų klausyti vyresniųjų ir vykdyti visus jų reikalavimus. Todėl pirmojoje ir antrojoje Japonijos mokyklų klasėse labai daug dėmesio skiriama ne mokslui, o būtent elgesio taisyklėms ir etiketui.
Pedagogai supranta, kad vienu ypu pereiti nuo „karaliaus" prie „vergo" vaidmens vakarykščiam darželinukui nėra lengva. Palaipsniui, žingsnelis po žingsnelio, vaikai ima suprasti, ką mokykloje ir apskritai visuomenėje galima daryti, o kas pagal vietos taisykles yra nepriimtina.
Švarintis - ne gėda
Japonai mokiniai nuo pirmųjų klasių yra pratinami dirbti visuomenei naudingą darbą. Tvarkyti mokyklos kabinetą, plauti suolus klasėje, šluoti mokyklos kiemą - visa tai yra normalu. Mokiniai valo net tualetus! Vaikai supranta, kad mokykla - jų bendri namai. Japonų pedagogų nuomone, toks kolektyvinis darbas, viena vertus, ugdo kolektyvizmą, kita vertus - pagarbą valytojų darbui. Juk jei šlavei mokyklos kiemą ir žinai, kaip tai nelengva, šimtą kartų pagalvosi, prieš numesdamas po kojomis saldainio ar šokoladuko popierėlį. Jeigu visą valandą šveitei suolus, vargu ar užsimanysi ant jų piešti.
Pasiruošimas gyvenimui biure
Japonijos mokyklose yra priimta, kad vyresnieji vaikai šefuoja jaunesniuosius. Pirmaklasiams paprastai priskiriami globėjai iš šeštų klasių (pradinėje mokykloje japonų vaikai mokosi 6 metus). Toks vyresnysis draugas ne tik padeda vaikui vienoje ar kitoje situacijoje, bet ir kontroliuoja jo elgesį ir pažangumą. Taip moksleiviai nuo vaikystės yra pratinami prie sistemos „viršininkas-pavaldinys" ir mokomi laikytis subordinacijos. O vyresniuosius vaikus tokia praktika moko jaustis atsakingiems už tuos, kas yra mažesni ir silpnesni.
Kad vaikai išmoktų bendrauti ir sugyventi su naujais žmonėmis, kiekvienas metais paralelinių klasių mokiniai yra perskirstomi - klasėse besimokančiųjų sudėtis keičiasi. Taip žengiant į naują etapą kolektyve, kuriam priklauso vaikas, atsiranda ir naujų draugų, ir lieka senųjų. Viena vertus, tai yra kasmetinis stresas, kita vertus - pasirengimas suaugusiųjų gyvenimui, juk bendradarbių ir viršininkų japonai negali pasirinkti.
Šioje šalyje piliečiai paprastai nelaksto iš vienos darbovietės į kitą, o daugybę metų dirba toje pačioje firmoje. Taip jie jaučiasi saugesni, juk iš nuolatinio darbo tavęs niekas lengvai neatleis.