Negali būti: Baltarusijoje gyventi dabar geriau nei Vokietijoje?

„Vokietijoje gyvenome šešerius metus. Dirbome pagal specialybes, turėjome du automobilius, buvome išsinuomoję puikų namą su sodu Miunsterio priemiestyje. Nepaisant to, 2021-ųjų birželį viską palikome ir grįžome į Baltarusiją. Dabar įsikūrėme atokiau nuo didžiųjų miestų, 50 kilometrų nuo Latvijos sienos.

Nes vadinamoji pandemija parodė tikrąjį Europos „demokratijos" ir Vokietijos veidą.

Užsispaudę, uždari, į taisyklių bei normų rėmus įsprausti vokiečiai moka atsipalaiduoti ir ilsėtis nebent kokioje nors turkų Antalijoje. Tuo pat metu savo gimtajame Apelhuelsene juos labiausiai džiugina koks nors pastebėtas kaimyno daromas pažeidimas ir skubus atitinkamų tarnybų informavimas.

Tai lėmė, kad pandemija Vokietijos gyventojams atvėrė neišsenkantį malonumų šaltinį. Miestų savivaldų puslapiuose net atsirado speciali funkcija „pranešk apie koronaviruso režimo pažeidimus". Ir pareigingi vokiečiai su didžiausiu džiaugsmu pradėjo skųsti tuos, kurie, susitikę ir nusiėmę kaukes, glėbesčiavosi miestų aikštėse arba spaudė vienas kitam rankas.

Mūsų neapleido nuojauta, kad visus šiuos po Antrojo pasaulinio karo praėjusius dešimtmečius tipiškas vokietis taip ir gyveno, svajodamas apie griežtesnius įstatymus ir tikslesnius nurodymus, kaip jam reikia gyventi.

Ir nuo 2020-ųjų kovo vokiečiai tarsi pradėjo gyventi taip, kaip seniai svajojo: „Žingsnis į kairę ar dešinę ir šausiu." Todėl draugiškai pradėjo palikinėti savo kontaktinius duomenis net ir lankydamiesi kavinėse. Vaikštinėjo pasipuošę kaukėmis ir užsipuldavo jų nedėvinčius žmones. Vasarą niekur nevyko, mieliau rinkosi poilsį savo regione arba namų balkone. Skųsdavo šventes su draugais ar artimaisiais šventusius kaimynus. Testuodavosi, nors nejausdavo jokių simptomų, ir dviem savaitėms liepdavo užsidaryti tiek šeimoms, tiek darbo kolektyvams.

Jie ribodavo vaikų galimybes laisvai kvėpuoti. Kai šie pradėdavo skųstis galvos skausmais, užuot išmetę kaukes, išmesdavo iš mokyklų pokalbių svetainių raginančius taip pasielgti tėvus ir šerdavo vaikus tabletėmis.

Jie taip ir nerado laiko ir/arba noro savarankiškai susirasti informacijos, pasižvalgyti po pirminius šaltinius ir paklausyti ne sisteminiuose kanaluose kalbančių medikų. Jie darė viską, ką jiems liepė valstybinė žiniasklaida, ir tyčiojosi iš tų, kurie prašė pradėti galvoti.

Nepaisant viso to, suvaldyti problemos nepavyko ir 2020-ųjų lapkritį šalis vėl buvo uždaryta. Mano institutas užsidarė neribotam laikui, vaikų mokyklos - irgi. Tuomet nusprendėme grįžti į mano mamos gimtinę - Baltarusiją.

Mokėmės nuotoliniu būdu ir stebėjomės, kur iš pokalbių svetainių dingo geriausia dukters draugė. Vėliau sužinojome, kad vaikas nepakėlė psichologinio spaudimo bei pasikeitusių aplinkybių ir bandė nusižudyti. O jai tik 10 metų. Ji buvo perkelta į atitinkamą gydymo įstaigą. Tuomet rimtai susimąstėme apie tai, kokia ateitis lauks mūsų vaikų, jeigu liksime Vokietijoje.

Nuo pat pandemijos pradžios šalyje nuolat buvo taisomas „infekcinis įstatymas", kas dar labiau skatino kaip galima greičiau palikti Vokietiją. Įstatymiškai buvo įteisinta tai, ką vyriausybė taikė jau ne pirmą mėnesį: uždarymai, priverstinis testavimas, prievartinis karantinas, būsto neliečiamumo principo panaikinimas, draudimas judėti ne tik šalyje, bet ir už jos ribų (neturint imuniteto paso). Draudimai ir ribojimai buvo įvedami automatiškai, kai tik testais nustatomų infekuotųjų skaičius 100 tūkst. asmenų pasiekdavo tam tikrą ribą. Tai reiškė, kad ne tik visuomeninis, bet ir asmeninis gyvenimas buvo reguliuojamas remiantis kažkokiais abstrakčiais skaičiais. Beje, jais buvo labai paprasta manipuliuoti, didinant arba mažinant besitestuojančiųjų skaičių. Smulkusis ir vidutinis verslas skaičiavo nuostolius dėl priverstinių prastovų, o už bandymus nelegaliai dirbti karantino metu grėsė nuo 25 iki 50 tūkst. eurų baudos.

Po to, kai buvo pranešta, jog nuo 2021-ųjų pavasario visi Vokietijos moksleiviai 2 kartus per savaitę bus priverstinai testuojami, supratome, kad mūsų vaikas į Vokietiją nebegrįš. Ugdymo įstaigai pateikėme prašymą išbraukti mus iš sąrašų ir be jokio vargo buvome priimti į baltarusišką mokyklą. Duktė liko Baltarusijoje pas senelę, o aš su jaunėle grįžau į Vokietiją sutvarkyti likusius reikalus.

Tam sugaišau tris mėnesius. Teko parduoti automobilį, informuoti būsto savininką, kad išsikeliame, ir laukti, kol jis ras naujus nuomininkus. Per tą laiką sutvarkėme namą, pardavėme beveik visus daiktus, išsiuntinėjome raštus visoms instancijoms. Net asmeninių daiktų išsivežimas pasirodė labai brangus procesas, todėl jų kiekį teko sumažinti iki minimumo.

Tačiau buvo verta, nes kelis pastaruosius mėnesius gyvename normalų gyvenimą. Baltarusijoje vaikas sėkmingai baigė ketvirtą klasę ir perėjo į penktą. Rugsėjo 1-ąją, kaip ir mano vaikystės laikais, buvo surengta didelė šventė. Joje dalyvavo vaikai, tėvai, skambėjo dainos, sveikinimai, mokytojams buvo teikiamos gėlės. Jaunesnioji dukra lanko lopšelį-darželį. Ten ji ugdoma ir rengiama mokyklai. Mokame tik už maistą, kuris tiekiamas 4 kartus per dieną. Demokratinėje Vokietijoje apie tai buvo galima tik pasvajoti. Mus supa nuoširdūs, draugiški žmonės, pasirengę padėti ne tik patarimais, bet ir darbais. Ypač džiugina tai, kad jiems svarbiausia žmogiškumas, o ne kažkokios taisyklės ar nurodymai."