Nejau ir žodis „patriotas“ tapo ne šio pasaulio dimensija?

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutuoja filosofai Vytautas RUBAVIČIUS ir Nida VASILIAUSKAITĖ ir publicistas Algimantas RUSTEIKA. Pokalbį veda žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Šią diskusiją paskatino Seimo tinklalapyje atsiradęs nutarimas dėl Nacionalinės darbotvarkės „Lietuvos Respublikos piliečių rengimo pilietiniam pasipriešinimui strategija". Viskas būtų lyg ir gerai, bet, susipažinęs su šiuo keliolikos puslapių dokumentu, nustebau jame nė vieno žodžio apie mūsų tautiečių patriotizmo ugdymą. Ar ne keista?

N.VASILIAUSKAITĖ: Kad pasigendate žodžio „patriotizmas" - nieko ypatingo. Ši strategija skirta greitam pasirengimui, kaip gintis karinės agresijos atveju - ji gali tik apeliuoti į esamą patriotizmą, o ne įsipareigoti jį ugdyti (tam nebėra laiko ir žanras ne tas: čia - pasipriešinimo strategija, o ne švietimo programa). Tai viena.

Antras momentas: patriotizmo apskritai nereikia ugdyti, jeigu nenorima propaganda atstumti piliečių nuo savos valstybės ir taip susilpninti valią ją ginti. Patriotizmas yra pradinė duotybė, natūrali ne tik žmogaus, bet kiekvieno gyvo padaro būklė: ginti sąlygas, kuriose gyveni, savo teritoriją, kai joje atsiranda neprašytas įsibrovėlis. Šiuo būdu „patriotė" yra kiekviena žuvėdra, žirafa ar krokodilas - be jokio ugdymo.

Kitaip tariant, patriotizmui reikia tik netrukdyti - jis visada bus, jeigu jo nesuardys mokykliniai ir laikraštiniai melai ir propagandinis spaudimas, gimtą teritoriją paversdami narvu, į kurį natūrali reakcija - kaip ištrūkti. Kaltinti taip reaguojančius patriotizmo stoka ir tikėtis paveikti ugdymu, - vadinasi, nesuprasti pačios esmės: kas yra patriotizmas, kaip jis atsiranda ir veikia.

V.RUBAVIČIUS: Įžiūriu didelę bėdą - net ukrainiečių tautos pasipriešinimas kol kas nepaskatino mūsų valdančiųjų keisti politinę retoriką ir mąstyseną. Nors visiems akivaizdu, kad ukrainiečiai rodo didžiulį tautinį patriotiškumą, savo krauju gina tautą ir valstybę nuo Rusijos viešai paskelbto tikslo - tautą išnaikinti, o valstybę - nušluoti nuo žemės paviršiaus.

Ukrainiečiai rodo pasauliui sveiko gynybinio nacionalizmo jausenos svarbą - nacionalizmas yra esminiai kultūriniai emociniai „klijai", verčiantys žmones tautiečiais. Tų „klijų" svarba ypač išryškėja didžiųjų iššūkių, ypač karinių agresijų metais - kylama ginti savo Tėvynės ir tautos. Tačiau politinėje „Globalios Lietuvos" darbotvarkėje nėra sąvokų „tauta" ir „Tėvynė", juolab programų ugdyti meilę Tėvynei ir tautai. Tai suvokiama kaip europiečiams nepriimtinas ir iš politinės apyvartos trintinas nacionalizmas.

Skaitant jūsų minėtąjį dokumentą neapleidžia mintis, kad jį rašė visiškai su tikrove susipykęs buhalterinis protelis, kuriam svarbiausia - laikytis tokio žodyno, kuriame nebūtų jokios užuominos apie Tėvynės gynimą ir jai būtiną nacionalinės bei valstybingumo jausenos ugdymą. Tam reikėtų keisti ne tik politiką, o su ja ir politinį elitą, bet ir visą švietimo sistemą. Tad pagrindinė to strateginiu vadinamo dokumento sąvoka yra „atsparumas".

Daugžodžiaujama apie būtinumą ugdyti piliečių atsparumą įvairiai priešiškai informacijai, skleidžiamoms galimai kenkėjiškoms nuotaikoms. Kurpiamas net planas iki 2030-ųjų, nors vargu ar kas gali įsivaizduoti, koks bus pasaulis ir mūsų regionas po kokių penkerių metų. Jame numatyti net pažangos rodikliai. Tačiau taip ir nesupranti žmogus, o ir planuotojai nesugebėtų paaiškinti, kas tas „atsparumas" ir kaip jis matuotinas?

Gal jis įsivaizduojamas kaip žmogaus būdo bruožas ar jausmas, gal kaip moralinis imperatyvas - būk atsparus. Galima nujausti, kad šia sąvoka keičiamas visiems suprantamas patriotiškumas. Tad ukrainiečių patriotus mes pripažįstame ir ES pripažins, tačiau savųjų niekaip - mums jie tebūnie „atsparieji žmogiškieji ištekliai". Kas jau kas, bet kariuomenės intelektas turėtų rodyti šiuo metu didesnę patriotinę brandą ir drąsą.

Mes iki šiol stengiamės net Europos Sąjungos išvalstybinimo ir ištautinimo nuostatai užbėgti už akių - kad tik niekas niekur negalėtų įžiūrėti jokių nacionalumo ar nacionalinio valstybingumo apraiškų. Tik pasižiūrėkime, kokie būreliai pritarėjų, nepaisydami istorinių faktų, uoliai šmeižia didį Lietuvos patriotą, didvyrį Joną Noreiką - Generolą Vėtrą, dalyvaudami apgailėtinuose Silvijos Foti knygos apie jį pristatymuose, rašydami tai knygelei panegirikas.

Valstybei būtinas nacionalinis tapatumas, kaip ir tautinė savimonė, neįmanomas be savojo istorijos pasakojimo, kuriame nepaprastai svarbūs yra didvyrių, už tautą ir valstybę pasiaukojusių žmonių, paveikslai. Pagal juos auklėjasi ir kiti, į juos atsiremiama lemtingų išmėginimų metais. Išvalstybinimo ir ištautinimo politika pirmiausia ir imasi istorijos, o ypač - didvyriškosios.

Trinant didvyrius, laistant purvais jų atminimą, tauta netenka esminių savivokos ir savivertės gairių bei vertybių. Kas labiausiai netenkino Vladimiro Putino Ukrainoje, ką pirmiausia jis žadėjo naikinti - ukrainiečių nacionalistus. Kodėl? Todėl, kad su jais niekada nesusitars dėl Tėvynės ir tautos pardavimo. Ir kaip greit nacionalistais tapo visi ukrainiečiai, visi Ukrainos piliečiai! Juk V.Putinui taip ir nepasidavė nė vienas net ir rusakalbiškiausias miestas. Tad dabar oficialioji rusų doktrina pasauliui - Ukrainą visiškai „deukrainizovatj".

Tik pagalvokime, kaip greitai mes iš lietuvių tautos, kuri įnirtingai laisvinosi ir išsilaisvino iš rusiškosios sovietinės okupacijos, virtome betaučiais „žmogiškaisiais ištekliais", net nesusimąstydami, kas ir kodėl mus tokiais pavertė. Sykiu ir Tėvynė nenumaldomai buvo verčiama teritorija, kurioje svarbiausia yra užsieniečiams galimų pirkti sklypų rinkos kaina, medienos ir kitokie ištekliai.

Tačiau visiškai aišku, kad „žmogiškieji ištekliai" nieko nei siekia, nei gina - jie skirti perdirbimui. Iš tų išteklių išspaudžiama pridedamoji vertė. Mūsų politikai taip ir žiūri į žmones. O kokiam sveiko proto piliečiui ateitų į galvą mintis ginti teritoriją ar sklypą? Ginamos tik tėvynės. Ir jos gynėjai yra ne „žmogiškieji ištekliai", o tautos bei tautiečiai.

A.RUSTEIKA: Ne vyksta, o jau įvyko patriotizmo privatizacija, kuri prasidėjus karui ėmė duoti daug daugiau pelno jos autoriams - profesionaliems patriotams. Ir garsiausiai apie Ukrainą klykia valstybę užvaldžiusios savanaudžių politinio verslo grupuotės, kurios kito intereso, išskyrus geismą laimėti sekančius rinkimus, neturi. Visiems, kuriems ta isterija nepriimtina, užklijuojamos valstybės priešo etiketės.

Piktasis, puolantis pseudopatriotizmas - sena kaip pasaulis persimainėlių pakuotė ir tas, kas labiausiai rėkauja apie meilę, pirmasis išduos. Normalių žmonių pasaulyje niekas nei dėl moters, nei dėl Tėvynės meilės nevaikšto gatvėmis ir apie tai nesigiria. Kreivų veidrodžių karalystėje priešingai - kuo mažiau tikro patriotizmo, tuo daugiau jo ritualų ir demonstracijų.

Valdžiai patogu įtampą nukreipti į nepatenkintuosius ir apkaltinti nelojalumu savo valstybei, jai reikia valstybės priešų. Atbukintą bulvarinės žiniasklaidos visuomenę, primityvias nuomones lengviau valdyti, žmonės vis lengviau patiki naujais gelbėtojais, tuščiais gudrių idiotų pažadais, „apsirengusių" partijomis grupuočių pliurpalais, revoliucionieriais apsimetančių milijonierių vaidyba ir kitais pigiais triukais.

Sukėlus isteriją ir skatinant prisitaikėlių kvazipilietiškumo imitacijas, išvalius viešąją erdvę nuo nepageidautinų temų ir asmenų, pasitelkus „pozityviąją" savanoriškų pataikūnų žurnalistiką, įmanoma sukurti pataikūnų minias, o dar mąstančią visuomenę priversti jaustis vieniša. Tačiau palaikyti šią dirbtiną valstybės apsvaigimo būseną reikia vis didesnės dozės patriotinių isterijų, nutylėjimų ir veidmainystės, kurioms karas suteikė naujų galimybių.

Visi valdžios oponentai, kritikai, netylintieji dėl piktnaudžiavimų ir trokštantys permainų, bemat buvo apšaukti valstybės priešais. Tai nieko bendra su tikruoju patriotiškumu neturi ir, tvyrant išorinei grėsmei, valdantieji toliau stumia šalį į niekada nesibaigsiančią nepaprastąją padėtį ir diktatūrą.

Mielieji, viskas jau buvo. Kokie žygiuodavo paradai tarpukariu, kaip išdidžiai sukdavo valsus paradinėmis uniformomis pasidabinę didingi ponai ir ponios karininkų ramovėje - ir be Vilniaus nenurimsim, ir iki paskutinio lašo, ir kariuomenė buvo moderni, su divizijomis ir pulkais, aviacija ir tankais, prarydavusi ketvirtadalį biudžeto. O kai tikrai prireikė - ir nurimom, ir nepraliejom nei lašo, ir neiššovėm nei karto. Išsilakstė visi.

Pirmieji vėju išlėkė tie, kurie garsiausiai rėkavo apie Tėvynę. O į miškus išėjo kovoti ir mirti paprasti valstiečiai ir moksleiviai, mokytojai ir eiliniai kariai, pagiriniai ir patvoriniai, tarnautojai, samdiniai ir studentai. Tie, kurie profesionalių patriotų gyvenimo šventėje buvo žiūrovais.

Jie tiesiog gyveno šioje žemėje ir mylėjo šią šalį, dažnai prieš valdžią paburnodavo, griežtai uždraustais žiebtuvėliais papirosą prisidegdavo ir neakcizinės arielkos paragaudavo. Tačiau savo krauju ir kančia nuplovė tautos gėdą pasaulio akyse ir leido garbingai mums po pusės amžiaus išeiti su vėliavomis į savo gatves.

Nereikia būti Lietuvos kariuomenės kariu, kuris retai patenka į žiniasklaidą, nebūtina pamatyti jo akyse pašaipą, kad suprastum - tai cirkas. Kai tikrai reikės, šių ponų nei ant šarvuočių, nei po jais nepamatysime.

Patriotizmas yra meilė. Tikroji meilė yra tyli ir savimi nesididžiuoja, apie ją nerėkiama ant kiekvieno kampo ir nesigiriama iš tribūnų. Tokia meilė yra didžiausia jėga, nes niekas negali priversti mylėti ar nemylėti. Ji gali būti įveikta tik mirties, atsilaiko prieš stipresnį, baisų priešą ir nugali viską. Parodomoji savanaudžių meilė yra tik tuštumos kaukė.

G.JAKAVONIS: Prasidėjus karui Ukrainoje, kurį laiką vadinamosios trijų mergelių koalicijos politikai, atkakliai įgyvendinę ultraliberaliąją ideologiją, buvo lyg ir pritilę. Tačiau greitai pamatėme, kad net kaimynystėje vykstant Rusijos agresijai mūsų valdančiųjų darbotvarkėse prioritetais išliko LGBT ir liberalų - konservatorių propaguojama Stambulo konvencija, Partnerystės įstatymas, o „patyliukais", kaip dabar paaiškėjo, buvo bandoma atsisakyti valstybinio lietuvių kalbos statuso. Kodėl, jūsų manymu, Lietuvoje, kur valstybingumas buvo iškovotas tautos atgimimo, nacionalinių vertybių atgaivinimo idėjomis, tokie dalykai vyksta būtent dabar?

N.VASILIAUSKAITĖ: Laisvės partija pildo pažadus savo rinkėjams, kuriems šie klausimai - prioritetiniai. Kartu, žinoma, tai yra sąmoningas likusios Lietuvos dalies, kurią jie nuoširdžiai niekina, erzinimas ir galios demonstravimas, esą nieko jūs mums nepadarysite. Tuo rodant, kad susikalbėjimas ir socialinė taika valdančiai koalicijai nėra jokios vertybės ir jie pirmieji nenori vienos, bendros Lietuvos. Su ja jie apskritai nesitapatina.

Pirmiausia todėl, kad augo dirbtinai įskelto kartų konflikto sąlygomis („mes nauji, mes kitokie - geresni" dvasia), o vyresnieji nori šiems „augintiniams" įsiteikti. Beieškodami, kas kaltas, neblogu kandidatu atrastume deklaratyvią kovą su sovietine praeitimi, virtusią kova su viskuo ir bet kuo, kas buvo įprasta iki devyniasdešimtųjų ir ko neužsako ES biurokratinis aparatas.

V.RUBAVIČIUS: Ukrainiečių pasipriešinimas keičia visą Vakarų pasaulį, o ypač esmines ES politines nuostatas. Visiems tapo aišku, kad valstybė neatmirė, o tauta, nacionalizmas ir nacionalinis tapatumas yra svarbiausi veiksniai dabarties karinių iššūkių aplinkoje. Dabar ukrainiečiai kaunasi savo Didžiajame tėvynės kare ir iškyla kaip didi europinė tauta, ginanti visą Vakarų pasaulį. Ji niekada nepriklausė civilizacinei Rusijos erdvei, kurioje vyrauja ekspansionistinis ordiškasis imperinis mentalitetas, politikų prikeliamas grobuoniškiems tikslams.

Grobuoniškumas taipogi istorinis - juk rusai patys prisipažįsta negalį neužgrobę geriau gyvenančių kaimynų žemių. Savo geopolitikų raštais jie aiškina, kad rusų dvasia bekraštė, ji negali nusėdėti vietoje, jai maga peržengti visas teritorines ribas, o toks peržengimas rodo moralinių ribų stoką. Imperinis nemoralumas yra kartu visiškas klusnumas įsakymui, nes ribų nepripažįstanti ir savo krašte negalinti nustygti dvasia pripažįsta tik valdovo įsakymą. O ypač - postreliatj i pograbitj (pašaudyti ir paplėšikauti - liet.). Todėl Rusija visada buvo ir bus civilizacinė grėsmė jos kaimynams.

Juolab savųjų išvogta ir pažeminta. Ukrainiečiai atlaikė nuožmų rusų užpuolimą, kai didžiosios Vakarų šalys iš esmės buvo susitaikiusios su jų pralaimėjimu - jau pirmomis karo dienomis Ukrainos prezidentui Volodymyrui Zelenskiui buvo pasiūlyta evakuotis. Tačiau nei tauta, nei jos prezidentas nepasidavė, tad Europa dabar turi iškilų politinį lyderį, karinį ir moralinį autoritetą, verčiantį naują Vakarų pasaulio istorijos puslapį, kuriame įrašyta didžioji ukrainiečių kova ir auka.

Besikeičiantį vakarietiškos politinės retorikos pobūdį iškalbingai liudija prieš kelias dienas JAV demokratų, liberalų, kairuolių, abortininkų ir genderistų dienraštyje „The New York Times" išspaudintas straipsnis „Why Liberalism Needs Nationalism and Religion" (Kodėl liberalizmui reikia nacionalizmo ir religijos - liet.). Prieš porą mėnesių tokio pavadinimo teksto šiame laikraštyje nebuvo galima net įsivaizduoti.

Dera suvokti, kad įnirtingai prieš visokias nacionalizmo apraiškas ir krikščionybę kovojęs kairuoliškasis liberalizmas tokiu pripažinimu stengiasi nesileisti išstumiamas iš politinės darbotvarkės. Tačiau iššūkiai stumia jį į paraštes. Tad mūsų politikams būtina kuo greičiau atsigręžti į savo Tautą ir Tėvynę, kurioje svarbiausi dalykai yra prigimtinė šeima, nacionalinė jausena ir gimtoji kalba.

Toks atsigręžimas ne silpnins ES, o ją stiprins, nes didins jos kūrybines galias, o europietiškumui teiks ne tik juridinį, bet ir nacionalinių valstybių kovomis su agresyvia rusiškąja civilizacija grindžiamą turinį. Tai gerokai anksčiau padarė lenkai, tos vertybės imamos puoselėti ir kitose Europos šalyse.

Tačiau mūsų politikams labiau suvokiamas belyčių ir translyčių laisvių nei Tėvynės gynimas. Nesvarbu, kad didžioji dalis visuomenės mano kitaip - politikai visokiais demagoginiais būdais stengiasi įgyvendinti tarsi „europines" politines nuostatas, nenorėdami matyti, kaip sparčiai ukrainiečių šventa kova keičia pasaulį ir politinę darbotvarkę.

Keistas demokratijos supratimas. Rusijos prezidentas vykdo politiką, kurią palaiko daugiau kaip 70 proc. gyventojų, o mūsų valdžia - partnerystės, prigimtinės šeimos ardymo, vaikų seksualizavimo ir Stambulo konvencijos įtvirtinimo atžvilgiu vykdo politiką, kuriai nepritaria daugiau kaip 70 proc. gyventojų. Ironiškai galėtume klausti apie mūsų demokratijos pobūdį. Toks valdžios „bukumas" šiuo metu ypač žalingas Lietuvai.

A.RUSTEIKA: Profesionalių patriotų valdžia išugdė profesionalių patriotų - biudžeto „erkių" sluoksnelį, įsisavinantį europines ir tarptautinių fondų lėšas, skiriamas tolesniam nacionalinės valstybės, tautiškumo naikinimui, prisidengiant tariamo patriotizmo kauke. Dėl paprasčiausios priežasties - tai yra asmeniškai naudinga. Tokio „elito" valdomos šalies nereikia nukariauti, ją galima nebrangiai nusipirkti.

Kartais apima koktumas, tarsi persivalgius saldumynų ar riebaus maisto, kada pamatai tuntus sočių jaunų politikierių ir įžymybių-garsenybių. Kaip jie smagiai pasivažinėja šarvuočiais ir pašaudo, kokie glotnūs skruostukai, nutepti maskuote, kaip žiba akutėse noras pasirodyti, būti pastebėtiems, kad paplekšnotų per petį!

Ir visur pirmosiose eilėse tie, kurie programose seniai įsirašę valstybingumo atsisakymą ir negailestingai už tai pakovos. Jie sėdi prezidiumuose, sako per šventes patriotines kalbas iš lapelių, gieda be garso judindami lūpas himną, jų akys ir širdys tuščios, ir nulipdami nuo scenos jie su palengvėjimu atsidūsta.

Jie visada su tauta - štai kiek vėliavų, štai kiek dainų ir šokių, štai kokie mes pozityvūs, šiuolaikiški! Mes išmokysim, kaip teisingai šventes švęsti ir teisingai mylėti Tėvynę, o valstybę paturėsim ir pasiturėsim patys... Nors tiek pat klumpakojų, sutartinių ir skudučių, dainų ir optimizmo mums transliavo ir žlugusi imperija, atstačiusi ir Gedimino, ir Trakų, ir Biržų pilis.

Ir visi, mūru stoję už pandeminę diktatūrą, visą gyvenimą paskyrę kovai su lietuvybe, kurią jie vadina nacionalizmu, dabar mūru stoja prieš putinistinę diktatūrą ir už nacionalizmą Ukrainoje! Ir į homjaunuolišką gretą už neomarksistinę Lietuvą rikiuojasi sotūs, laimingi ir šiltai aprengti Seimo nariai, išsliūkinę iš Seimo salės, kad negirdėtų nepatikusios nuomonės.

Juk kaip jiems gėda būti ten, kur ištariami didžiajai Tautos daliai brangūs žodžiai! Kaip vieningai, karštai juos palaiko telikuose gyvenantys „žinomi žmonės" su pripučiama morale! Padaro dideles akis ir sako: jūs ką, prieš Ukrainą? Ne, brangūs (tiesiogine prasme) ponai ir ponios, mes prieš spekuliantus savo valstybingumu ir karu, po patriotinių jausmų ir karo dūmų uždanga pardavinėjančius ir tautą, ir valstybę.

Valdžios sukelta tarpusavio neapykanta ir psichozė jau primena beprotnamį. Vis labiau įsitikinu, kad atėjus tikrai išbandymo valandai ir vėl, kaip kadaise, susiteptume vienas kito krauju ir nuspaudžiant ginklo gaiduką ranka nesudrebėtų, o protu ir gailestingumu nesusiteptumėme. Ar tikrai, nuoširdžiai manote, kad tuo tarpusavio ėdimu ir neapykanta padėsit kovojančiai Ukrainai ar atitolinsit karą nuo savo namų?