Patiekalai ir desertai, pavadinti garsių asmenybių vardais

Pica „Margarita" (Italijos karalienė Margarita Savojietė)

1889 m. Italijos karalienė, viešėdama savo vasaros rezidencijoje Neapolio apylinkėse, nusprendė paragauti mėgstamo vargšų valgio - neapolietiškos picos. Karalienė nuvyko į vieną garsiausių picerijų, o jos savininkas garbingai viešniai pagamino dvi tradicines picas ir vieną autorinę.

Nesitikėdama nieko ypatingo iš vargšų patiekalo, karalienė buvo maloniai nustebinta. Ypač jai patiko Rafaelio Espozito (Raffaele Esposito) picos autorinis variantas. Virėjas karalienei patiekė picą su baziliku, sūriu ir pomidorais. Karalienei patiko ne tik skonis, bet ir tai, kad tie trys ingredientai simbolizavo Italijos vėliavos spalvas - žalią, baltą ir raudoną. Vėliau virėjas nusprendė savo picą pavadinti karalienės vardu.

Tortas „Esterhazis" (vengrų kunigaikštis Palas Antalas Esterhazis)

Migdolinis šokoladinis tortas, papuoštas būdingu tamsių linijų tinkleliu baltame fone yra populiarus visame pasaulyje, ypač Vengrijoje, Austrijoje ir Vokietijoje. Traškus skanėstas su riešutais vadinamas vengrų kunigaikščio, diplomato Palo Antalo Esterhazio (Pal Antal Esterhazy) vardu. 1847 m. konditeris, dirbęs Esterhazių šeimos namuose, pagamino tortą kunigaikščio sūnaus, taip pat vardu Palas Antalas, gimtadieniui. Desertas padarė įspūdį ne tik vaikui, bet ir visiems svečiams. Netrukus šis receptas apskriejo visą pasaulį. Beje, nors Esterhazių šaknys yra vengriškos, tortas yra laikomas austrišku, nes ši šeima ilgai gyveno Austrijoje ir tarnavo šiai šaliai.

Desertas „Pavlova" (balerina Ana Pavlova)

Minkštutėlis bezė kremo tortas su plakta grietinėle ir šviežiais vaisiais vadinamas rusės primabalerinos Anos Pavlovos vardu. Pagal vieną versiją šį desertą 1926 metais sukūrė vyriausiasis virėjas Albertas Saksas, kai A.Pavlova atvyko gastroliuoti Australijoje ir N.Zelandijoje. Virėją įkvėpė šokėjos judesių lengvumas ir jos plazdenantys drabužiai ir jis nusprendė pagaminti desertą, primenantį baleto garsenybę. O štai Australijoje manoma, kad torto pavadinimas atsirado 1935 m., kai vyriausiasis virėjas Bertas Sašė, pamatęs patiektą desertą, susižavėjęs sušuko: „Jis toks pat lengvutis kaip balerina Pavlova!"

Salotos „Olivjė" (virėjas Liusjenas Olivjė)

Pirmą kartą „Olivjė" receptą 1860 m. sugalvojo garsaus Maskvos restorano „Ermitažas" savininkas, prancūzų kilmės virėjas Liusjenas Olivjė (Lucien Olivier). Žinoma, vėliau pradinis recepto variantas pasikeitė, bet patiekalo populiarumo tai nesumažino. Daug kur šios salotos vadinamos „rusiškomis".

Tortas „Zacheris"

O štai šis tortas buvo pavadintas jį pagaminusio žmogaus, garsaus austrų konditerio Franco Zacherio (Franz Sacher) vardu. Pasakojama, kad šio šokoladinio deserto receptą konditeris sukūrė būdamas 16 metų. Tai įvyko, kai garbingi svečiai paprašė jo patiekti kokį nors neįprastą tortą.

Tada jaunasis Francas, pasitelkęs konditerio talentą ir vaizduotę, sukūrė nepaprastai skanaus šokoladinio torto receptą. Jis tiek patiko visiems jo ragavusiems, kad jie paprašė pagamintį jį ir kitą kartą, ir dar kitą. Taip tortas išpopuliarėjo ne tik konditerio tėvynėje, bet ir daugelyje kitų šalių.

„Cezario" salotos (Cezaris Kardinis)

Tai vienos populiariausių salotų pasaulyje. Daugelis klaidingai įsivaizduoja, kad salotos pavadintos Senovės Romos valstybės veikėjo Julijaus Cezario vardu, tačiau iš tiesų patiekalas yra vadinamas jį sukūrusio kulinaro vardu - Cezario Kardinio (Caesar Cardini).

Italas virtuvės šefas ir restorano savininkas salotas pagamino 1924 m. liepą, kai virtuvėje neliko praktiškai nieko, o alkani lankytojai reikalavo pavalgyti. Salotos, kurias italas sugalvojo Meksikoje, patiko amerikiečiams ir gana greitai išgarsėjo visame pasaulyje. Beje, 1953 m. salotas „Cezaris" Epikūro draugija Paryžiuje salotas įvardijo kaip „geriausią receptą, sukurtą JAV per pastarąjį pusšimtį metų".

Desertas „Melbos persikas" (australė dainininkė Nelė Melba)

Desertą „Melbos persikas" sugalvojo prancūzas kulinaras Ogiustas Eskofjė (Auguste Escoffier).

Šį kulinarijos meno šedevrą sudaro luptos persiko puselės, į kurias dedamas vanilinių ledų rutuliukas, ir viskas apliejama aviečių padažu. Pavadinimą savo kūriniui kulinaras suteikė pagerbdamas operos žvaigždę Neli Melbą (Nellie Melba). Šis desertas - vienas populiariausių pasaulyje, ypač mėgstamas JAV.

Užkandis „sendvičas"

Sendvičas (lietuviškai vadiname sumuštiniu) atsirado XVIII a. anglų diplomato Džono Montegiu (John Montagu), 4-ojo Sendvičo (Sandwich) grafo dėka. Grafas buvo azartiškas žmogus ir valandų valandas sėdėdavo prie kortų stalo. Kartą Dž. Montegiu ilgai lošdamas paprašė savo virėjo atnešti užkąsti. Kad nereikėtų atsitraukti nuo lošimo ir nesusitepti rankų, jis nurodė virėjui mėsos gabalą įdėti tarp dviejų duonos riekių. Taip atsirado sendvičas, kuris netrukus tapo populiarus tarp Londono elito. Kaip rodo istoriniai duomenys, tai įvyko apie 1760 metus.

Desertas „Šilerio garbanos" (poetas Fridrichas Šileris)

Mažai kas žino, kad visiems iš vaikystės pažįstami sluoksniuoti vamzdeliai su baltyminiu, plikytu, varškės arba zefyro kremu vadinasi „Šilerio garbanomis". O pavadinti jie vokiečių poeto Fridricho Šilerio (Friedrich Schiller) vardu: jis garsėjo ne tik savo kūryba, bet ir vešliomis aukso spalvos garbanomis. Poeto, kurio šukuosena buvo madinga XVIII a. antrojoje pusėje, romantiškas įvaizdis padėjo F.Šileriui tapti tikra žvaigžde. Be įsimylėjusių jį merginų, jo puikios garbanos įkvėpė vokiečių kulinarus ir jie sukūrė desertą, primenantį auksines garbanas (Schillerlocken). Taip ir atsirado sluoksniuotos tešlos vamzdelių pavadinimas.

Užkandis „Karpačas" (dailininkas Vitorė Karpačas)

1950 m. nuolatinė ir gerbiama „Harry‘s Bar" Venecijoje viešnia pasiskundė įstaigos šeimininkui Džuzepei Čiprianiui (Giuseppe Cipriani), kad gydytojai jai uždraudė vartoti termiškai apdorotą mėsą. Tada Džuzepė nuėjo į virtuvę, plonytėlaitėmis, persišviečiančiomis riekelėmis supjaustė gabalėlį marmurinės jautienos, pagardino ją alyvuogių aliejaus ir citrinos padažu ir patiekė viešniai. Skonis ir patiekimas jai tiek patiko, kad ji rekomendavo visiems pažįstamiems užsukti į šį barą ir paragauti naujojo patiekalo.

Laikui bėgant šis užkandis išpopuliarėjo ne tik Venecijoje, bet ir toli už jos ribų. Kai dėl patiekalo pavadinimo, jis yra susijęs su Dž.Čiprianio meno pomėgiu. Kaip tik tuo metu, kai baro savininkas sukūrė šį užkandį, mieste vyko ankstyvojo Renesanso italų dailininko Vitorės Karpačo (Vittore Carpaccio) paroda. Jo paveiksluose daugiausia vyravo raudoni ir balti atspalviai. Tokia spalvų paletė Dž.Čiprianiui priminė jo patiekalą ir jis nutarė jį pavadinti garsaus dailininko vardu.

Befstrogenas (grafas Aleksandras Stroganovas)

Grafas Aleksandras Stroganovas Odesoje įsteigė „atvirą stalą", prie kurio galėjo ateiti papietauti bet kuris išsilavinęs arba padoriai apsirengęs žmogus. Kaip tik tokiems pietums A.Stroganovo virėjas ir sukūrė dabar visame pasaulyje populiarų patiekalą, kurį sudaro smulkūs apkepinti mėsos gabaliukai, apipilti padažu. Šis patiekalas buvo ne tik sotus ir skanus, bet ir patogus patiekti porcijomis. O pavadinimas atsirado suderinus prancūzišką žodį „boeuf" (jautiena) ir Stroganovo pavardę - pažodžiui „stroganovietiška jautiena".