1 nuotr.Popiežiaus Pranciškaus mirtis sujaudino ne tik tikinčiuosius, bet ir tuos, kas pamena pranašystę apie katalikų bažnyčios, o gal ir visos civilizacijos pabaigą.
Šią pranašystę 1139 metais esą paskelbė airių arkivyskupas Malachijas: dokumente išvardyti 112 popiežių, kurie po Celestino II (jo pontifikatas prasidėjo 1143 m.) valdys Katalikų Bažnyčią iki pat pasaulio pabaigos.
O Pranciškus ir yra tas 112 popiežius. Paskutinįjį, 112-ąjį popiežių Malachijus pavadino „Petru Romiečiu".
Pranciškaus pasaulietinis vardas - Chorchė Marijus Bergoljas. „Berg" galima sieti su vokišku „Berg" - kalnas arba uola, o vardas Petras senovės graikų kalba ir reiškia akmenį, uolą.
Katalikų bažnyčia oficialiai nepripažįsta „Pranašystės apie popiežius", bet ir visiškai jos neatmeta.
Daugelis teologų mano, kad ji yra mistifikacija, sukurta tuometinio popiežiaus legitimizacijai įtvirtinti, tačiau ji dešimtmečius audrina tikinčiųjų ir visų tyrinėtojų protus.
Stebėtina, bet joje tiksliai numatytas net netikėtas Benedikto XVI, 111-ojo popiežiaus, atsistatydinimas.
Pranašystėje tiesiogiai nekalbama apie pasaulio pabaigą, bet žadama, kad bus sugriautas „miestas ant septynių kalvų", o tai, aišku, yra Roma.
Ir dar vienas nelemtas sutapimas. Pranciškus mirė kitą dieną po Velykų, dienos, kai visa krikščionių bažnyčia švenčia Kristaus prisikėlimą ir pergalę prieš mirtį.
Tai yra paradoksalu ir simboliška. Gyvybės ir prisikėlimo šventė baigėsi mirtimi. Jei Velykos - naujas gyvenimas, ar tai, kas įvyko kitą dieną, yra užuomina į jo pabaigą?
Viena vertus, pontifiko mirtis sulaukus 88-erių - tikėtinas įvykis. Kita vertus, sutapimas su senovine pranašyste, jo eilės numeris sąraše, jo simbolinis vardas ir tai, kad visa įvyko iškart po Velykų, atrodo kone apokaliptiškai.
Kol Vatikanas ruošiasi naujo popiežiaus rinkimams, pasaulis svarsto: kas bus su bažnyčia? Kas bus su pasauliu?
Pasak pranašystės, paskutinio sąraše popiežiaus mirtis reikš globalinės katastrofos pradžią, baimės, žūties, teismo metą.
Negalima atmesti, kad „apokalipsė" pranašystėje minima ne tiesiogine prasme, o kaip pasikeitimas, galbūt kalbama apie senos struktūros krachą ir naujos dvasingumo formos gimimą.
Popiežius Pranciškus pats buvo atsinaujinimo simbolis, savo pontifikatu siekęs atnaujinti Bažnyčią, priartinti ją prie žmonių.
Galbūt jis buvo paskutinis toks, kokį įpratome matyti popiežių. O kol bažnyčios varpai gedulingai skambina pontifiko atminimui, ore plevena klausimas apie katalikų bažnyčios ateitį.
Pagal vieną iš versijų, tikėtiniausia kandidatūra tapti popiežiumi - dabartinis Vatikano valstybės sekretorius Pjetras Parolinas (Pietro Parolin). Kalbama, kad jis galėtų išlaikyti Bažnyčios atvirumą.
Antrasis sąraše - kardinolas Matėjus Dzupis (Matteo Zuppi), Bolonijos arkivyskupas. Ir jis charakterizuojamas kaip žmogus, kuriam bendravimas su vargšais - svarbus prioritetas, tai yra, M.Dzupis būtų popiežiaus Pranciškaus politikos tęsėjas.
Trečiasis kandidatas - Jeruzalės lotynų patriarchas Pjerbatista Picabala (Pierbattista Pizzaballa), pirmasis italų kilmės Izraelio kardinolas. Jis gali būti pasirinktas dėl santykių su Artimaisiais Rytais sureguliavimo.
Įvardijami dar keletas mažiau žinomų vardų, bet reikia iškart pasakyti, kad tai - „būrimas iš kavos tirščių", popiežiumi neretai išrenkamas visai ne dažniausiai minimas kandidatas.
