„Ščedrik“, arba Keturios Natos, kurios sužavėjo pasaulį

Šventės...

Tas pats vyko ir Naujųjų metų - gerumo ir magijos šventės metu. Visgi net tokiomis sąlygomis sunku įsivaizduoti magiją be puikios muzikos. Varpų giesmės melodija - „Ščedrik" - labai gerai žinoma pasaulyje. Tai - labiausiai paplitusi ir atpažįstama šv.Kalėdų ir Naujųjų metų muzika. Mūsų krašte šedevras sukurtas pagal senovinę ukrainiečių naujametinę giesmę. Pirmieji žodžiai tokie: „Ščedrik, ščedrik, ščedrivočka, Atskrido lakštingala.."

Iš pirmo žvilgsnio keista - lakštingala žiemą? Taip yra todėl, kad senovėje ukrainiečiai Naujuosius metus švęsdavo pavasarį. Štai iš kur atsirado lakštingala, aplankiusi šeimininką ir jo žavią žmoną. Ši daina šimtmečius buvo populiari tarp ukrainiečių.

Dainos autoriumi pagrįstai laikomas Mykola Leontovičius. „Ščedrik" muzikinė architektonika gana paprasta - tik keturios natos, tačiau gili. M.Leontovičiaus atliktas liaudies dainos muzikinis apipavidalinimas prilygo savarankiško muzikos kūrinio sukūrimui. „Ščedrik" pirmą kartą buvo atlikta 1916 m. gruodžio 29 d. Kijeve, kur ji sulaukė tarptautinio pripažinimo.

1919 m. vasario 4 d. Švietimo ir meno ministerijos ukrainiečių skyriaus choras skubėjo į paskutinį evakuacijos traukinį. Kitą dieną į Kijevą įžengė rusų okupantų kariuomenė. Pats M.Leontovičius gana kukliai vertino savo darbą, o liudininkai prisiminė jo žodžius: „Mano dainos taip nenuosekliai sudėtos, kad jų negalima dainuoti Prahos ar Paryžiaus scenoje."

Dar XX a. pradžioje Ukrainos okupacija buvo vadinama ne daugiau kaip „išvadavimu" nuo „šovinistų". Netrukus prie jų prisidėjo ir „buržuaziniai nacionalistai". 1918 m. lapkričio 29 d. telegramos įsakymas iš Kremliaus bolševikų kariuomenės vyriausiajam vadui Joachimui Vatsetui: „Mūsų kariuomenei žengiant į Vakarus ir į Ukrainą, kuriamos regioninės laikinosios sovietų vyriausybės, kurios stiprina vietos tarybas. Ši aplinkybė turi ir gerąją pusę, nes atima iš Ukrainos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos šovinistų galimybę mūsų dalinių judėjimą laikyti okupacija ir sukuria palankią atmosferą tolesniam mūsų kariuomenės judėjimui. Jei ne ši aplinkybė, mūsų kariai okupuotuose regionuose būtų atsidūrę nepavydėtinoje padėtyje, o gyventojai jų nebūtų sutikę kaip išvaduotojų."

Stebuklinga meno galia

Ukrainiečių režisierės Oksanos Karpovič filmas „Perėmimas" („Intercepted") 2024 m. buvo parodytas Berlyno kino festivalyje. Filmo pabaigoje salėje įsivyravo tyla, nes žiūrovus sukrėtė ir sutrikdė tai, ką jie pamatė. Filme rodomi naujienų agentūrų pastangomis puikiai pažįstami šiuolaikinės Ukrainos peizažai: miestai, virtę netvarkingais betono luitų kalnais, kur sugriauti daugiabučiai formuoja su gyvenimu nesuderinamą kraštovaizdį, apdegusios automobilių liekanos, rusiškų raketų palikti krateriai, gaisro nuniokota mokykla ar griuvėsiais virtęs vaikų darželis. Ir kapinės. Karas keičia gyvenimus.

Rusijos ir Ukrainos karo siaubo fone filme rodomi garso įrašai iš perimtų agresorių karių pokalbių su jų šeimomis Rusijoje.

Balsai iš Rusijos gilumos, ryškūs atsakymai fone:

- Ar matėte ten esančias NATO bazes?

- Ne.

- Nemeluok man. NATO bazių yra visur. Mes jas matome per televiziją.

- Nežiūrėk televizoriaus, mama. Tai netiesa.

- Ką turi omenyje, melas? Tiesa žinoma. Tu buvai pasiųstas ten, kad apsaugotum mus nuo NATO. Jūs esate didvyriai. Pasakyk tai savo draugams.

- Man neliko jokių draugų. Beveik jokių. Visi buvo nužudyti.

- Aš irgi didžiuojuosi tavimi ir tavo draugais!

Rusų kareivio atsivėrimai:

- Mama, man taip patiko kankinti! Galiu papasakoti, apie kokius kankinimus sužinojau ir kokiuose dalyvavau...

- Sūnau, viskas gerai. Jei būčiau tave ten nuvežusi pati, man būtų patikę, nes kaip kitaip?

Pokalbis su mama ir jos patarimas:

- Aš netapau blogiu, aš tik žudau nacius. Vakar ėjome, ir prie mūsų priėjo moteris su dviem vaikais, tad juos pribaigėme.

- Teisingai, jie yra mūsų priešai.

- Taip, man jų negaila. Tai jų pasirinkimas. Jie galėjo išeiti kaip ir visi kiti.

- Teisingai, nereikia jų gailėtis. Muškite juos.

Žinoma, „mes nepaliekame savųjų"

Nuo sausio pirmosios Ukraina nutraukė rusiškų dujų tiekimą į Europą. Ukrainos vyriausybė buvo pasirašiusi susitarimą su Rusijos puse dėl dujų tranzito per jos teritoriją. Susitarimas galiojo penkerius metus. Ukraina tuomet siūlė, kad šis susitarimas būtų pasirašytas dešimčiai metų, tačiau Kremlius tam nepritarė. Visgi Kremliaus vadovas kartą pareiškė, kad neprieštarauja, jog Ukraina per metus už tranzitą gautų apie du milijardus JAV dolerių. Praėjo penkeri metai. Sąmokslo teoretikai įsitikinę, kad jis turėjo kažką žinoti iš anksto.

Dujų srautą į Ukrainą ir už jos ribų atidaranti ir uždaranti sklendė yra Rusijos Federacijos Kursko regione, netoli Sudžos miesto. Pagal sutartį Ukraina nenutraukė dujų tiekimo, ji tiesiog nepratęsė sutarties. Dėl to tranzitas nutrūko. Ukraina apie tai įspėjo dar 2022 m. viduryje. Europa turėjo laiko pasirengti ir padaryti tai, kas būtina jos energetiniam saugumui užtikrinti. Šiandien nepripažintas Moldovos anklavas Padniestrė, Kremliaus militaristinės politikos produktas, kenčia dėl šilumos trūkumo. O artimiausiomis dienomis laukiama ir elektros energijos trūkumo.

Dujas Padniestrei tiekė Rusijos Federacija, kuri šventvagiškai siuntė mokėjimus už dujas Moldovai. Vietos valdžia, kurią pripažįsta tik Maskva, atkakliai vengia „imti" gamtines dujas iš Europos, nors tokia galimybė yra. Vienintelė Padniestrės, kurios nepripažįsta pasaulis, viltis yra Maskva. Vilties yra, bet nuo šiol dujų nebus (rengiant straipsnį pasirodė informacija, kad dujas Rusija Padniestrei visgi tieks - red. past.).

Pirmosiomis sausio dienomis Slovakijoje kilo aštrus pasipiktinimas prorusišku politiku, dabartiniu Slovakijos ministru pirmininku Robertu Fico. Sostinėje Bratislavoje vyko protestai su šūkiu „Mes nesame rusiškas skuduras". Žmonės nešė plakatus su perbraukta Z raide ir užrašais „Slovakija, saugokis, prasidėjo okupacija" ir „Fico, važiuok į Maskvą, palik Slovakiją ramybėje!"

Savo ruožtu Robertas Fico pagrasino nustoti padėti nuo karo Slovakijoje prieglobstį radusiems ukrainiečių pabėgėliams bei nutraukti elektros tiekimą Ukrainai.

Gerai žinoma, kad masinės emigracijos į Europą priežastis - Rusijos agresija. Tačiau tai netapo baisia krize Europai. Europoje gyvenantys ukrainiečiai į ES ekonomiką įnešė didesnį indėlį nei Europos išlaidos jų išlaikymui. Skaičiais šios išlaidos siekia 35-37 mlrd. eurų, o tai sudaro tik 0,2 proc. suvienytos Europos BVP. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija pateikia statistiką: ukrainiečių pabėgėlių indėlis į, pavyzdžiui, Lenkijos ir Estijos ekonomiką sudaro 1,2 procento, o į Lietuvos ekonomiką - 0,8 proc. Beje, metinis ukrainiečių pabėgėlių indėlis į Slovakijos ekonomiką taip pat yra 0,8 proc.

„Perėmimas"( „Intercepted")

- Atvešiu tau ir vaikams tiek daug daiktų - dabar esame čia, bute, jie viską paliko, pabėgo. Jie - sportiška šeima, turi dešimt porų sportbačių, visi firminiai. Viską susikroviau į kuprinę. Vaikinai viską išveža sunkvežimiais, bet aš neturiu sunkvežimio.

- Esi geras berniukas, geras šeimininkas - viską parsineši namo. Beje, Sofija šiemet eina į mokyklą - gal galėtum kur nors pasiimti kompiuterį?

Panašūs rašistų dialogai ukrainiečiams žinomi nuo pirmųjų invazijos dienų. Ukrainos saugumo tarnyba jų turi tūkstančius. Kartais šiuos pokalbius paskelbia televizijos kanalas, o dabar juos galima rasti internete. Rusijos kariuomenės 108-ojo gvardijos oro desanto pulko kario Romano Bykovskio ir jo žmonos telefoniniai pokalbiai tapo savotišku „rusų pasaulio" veidu:

- Taip, tu eik ir prievartauk Ukrainos moteris, taip? Ir nieko man nesakyk. Supranti? (juokiasi).

- Išprievartauti ir nieko tau nesakyti?

- Taip, kad aš nieko nesužinočiau. Kodėl? (juokiasi).

- Aš galiu tai padaryti, tiesa?

- Taip, gali. Tik būk atsargus!

- Gerai.

Kultūros paveldas

2024 m. liepą UNESCO Pasaulio paveldo komitetas paragino Rusiją susilaikyti nuo veiksmų, galinčių pakenkti Ukrainos kultūros paveldui. Nuo 2024 m. vasario 24 d. iki 2024 m. balandžio 25 d. Ukrainoje buvo sugadinti arba sunaikinti 1062 kultūros paveldo objektai. Tai architektūros ir urbanistikos, istorijos, monumentaliojo meno ir archeologijos paminklai. 69 iš jų sunaikinti Kijeve ir Kijevo srityje. Kino teatre, kai baigiasi daugiaserijinis filmas, ekrane dažnai galima pamatyti užrašą „tęsinys". Šiandienos realijose karas Ukrainoje tęsiasi. Jis tikriausiai ir toliau tęsis.

Naujųjų metų išvakarėse Rusijos televizija kelias sekundes rodė iš pažiūros įdomų animacinį filmuką. Daugeliui sovietinių piliečių pažįstamas pagoniškas Kalėdų Senelis, kuris kažkodėl iš niekur nieko turi anūkę, kartu su savo padėjėjais numuša rogutes su Santa Klausu. Žinoma, kad Kalėdų Senelis yra krikščionių šventasis šv.Mikalojus. Tai akivaizdus šventumo pavyzdys šiandieninėje Rusijoje. Rusijos televizijos erdvę užplūdo filmuota medžiaga, kurioje matome, kaip pagrindinis Rusijos bažnyčios vadovas laimina pektoralinius kryžius rusų kariams. Ant tų kryžių grandinėlių yra Kremliaus vadovo inicialai.

Žinoma, kad rankraščiai dega, tačiau archyvai išsaugomi. Citata iš pranešimo, kuriame nurodyta M.Leontovičiaus žudiko pavardė: „Sausio 23 d. naktį rajono policijos pareigūno agentas Hryščenko šūviu iš šautuvo nužudė Kublicos valsčiaus Markivkos kaimo kunigo sūnų 43 metų M.Leontovičių, pas kurį Hryščenko nakvojo". Vėliau čekistų agentas apiplėšė M.Leontovičiaus namus. To piktadario likimas nežinomas. Tą dieną, 1921 m. sausio 23 d., M.Leontovičiaus „Ščedrik" buvo atliktas Paryžiaus Eliziejaus laukų teatre. Salėje skambėjo ovacijos, į sceną lėkė gėlės.

Šiomis dienomis Rusijos kariuomenė toliau veržiasi Ukrainą. Tiesa, frazės - „Kijevas per tris dienas" arba „Lvovas per dvi savaites" išnyko. Rusijos puolimo tempas visame fronte siekia kelis šimtus metrų per dieną. Dėl to okupantai pasistūmėjo į Pokrovsko miestą - miestą, kuriame gimė „Ščedrik". Šis kūrinys - tai daina, kurioje vyrauja lengvo liūdesio nuotaika su vilties prieskoniu. Tuo dabar gyvena Pokrovskas, kiekvieną dieną kenčiantis nuo priešo apšaudymų.

Siekdami apsaugoti paminklą garsiajam kompozitoriui, miesto gyventojai ir valdžia perkėlė jį toliau nuo fronto linijos į Vinicą. Paslaptinga ir įdomi ukrainietiškojo „Ščedrik" melodija skambėjo filmuose „Haris Poteris", „Pietų parkas", „Simpsonai", „Vienas namuose", „Adamsų šeimynėlė" ir kt.