S.Cichanouskajos kompanija jau bando nusavinti mūsų Vytį

Kadencija baigiasi

Sviatlanos Cichanouskajos „prezidentinė kadencija" eina į pabaigą. Nes sausio 26-ąją Baltarusijoje įvyko prezidento rinkimai. Laimėjo A.Lukašenka. Ir būtent tą dieną viešinamas baltarusio pasas su Vyčiu! Nors apie tokią „paso" išvaizdą net nebuvo informuotas Seimo Užsienio reikalų komitetas. Tiesa, S.Cichanouskajos patarėjas Franakas Viačiorka aiškina, kad šis ženklas vadinamas ne Vyčiu, bet „Pahonia". Jį galima rasti Baltarusijos miestelių architektūroje.

Istorikas Algimantas KASPERAVIČIUS  pabrėžė, jog jau Mindaugo laikais dalis Gudijos (dabartinės Baltarusijos) pateko į besiformuojančios Lietuvos valstybės sudėtį, o kunigaikščių Vytenio, Gedimino laikais jau visa Gudija su gudais priklausė Lietuvai. Tačiau nei karalius Mindaugas, nei po jo valdę didieji Lietuvos kunigaikščiai, nei bendri Lietuvos-Lenkijos karaliai nevadino tų žemių Gudija, o žmonių - gudais. Tai buvo Rusios žemės, prijungtos prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK), o vėliau - prie Lietuvos-Lenkijos valstybės. Tie žmonės tada vadinti ne gudais, o rusėnais.

„Baltarusiai ir Baltarusija, - sakė A.Kasparavičius, - buvo senosios aristokratiškosios LDK, o vėliau Lietuvos-Lenkijos valstybės sudėtinė dalis. Ir, tiesą sakant, net susijungus Lietuvos-Lenkijos valstybei į vieną Žečpospolitą, tai yra, į Abiejų Tautų Respubliką (ATR), iki pat šios sunaikinimo XVIII a. antroje pusėje ir pabaigoje visa Baltarusija, arba jos dalis buvo neatsiejama ATR dalis. Tuometinėje literatūroje Gardinas, Minskas, Naugardukas yra Litva. Arba, šiuolaikiškai išsireiškus, Lietuva. Ir ta tauta, kuri yra šiandien Baltarusijoje, ir tas kraštas, kur dabar yra Baltarusijos valstybė, iki pat XVIII a. pabaigos, o tai ypač noriu akcentuoti, buvo plačiąja prasme Lietuvos politinės istorijos dalis, lietuvių nacionalinio identiteto dalis. To nereikia bijoti ir nuo to niekur nepabėgsi, jeigu nenori atsisakyti savo istorijos.

O kad niekas neišsigąstų, tai panaši situacija buvo visur, be išimties visos Vakarų valstybės taip formavosi. Ar tai būtų frankų, germanų ar anglų. Tai yra natūralūs istoriniai procesai. Žiūrint per šitą istorinę prizmę, šito Vyčio ar Vyties naudojimas yra pakankamai suprantamas, logiškas ir natūralus. Specialiai nežiūrėjau, bet, kiek prisimenu, jų tik uodegos truputį skiriasi, o spalviniai sprendimai - tie patys, forma - irgi."

Kas bendro tarp Lazdynų Pelėdos ir Sviatlanos

A.Kasparavičius priminė, kad tarpukario Lietuva XX a. pirmoje pusėje taip pat buvo priglaudusi Gudų liaudies respublikos, įkurtos 1918 m. kovo 25 dieną, politikus. Nors Lietuva irgi buvo ką tik, 1918 m. vasario 16-ąją, pasiskelbusi nepriklausoma demokratine valstybe, bet jai, skirtingai nei gudams, sekėsi geriau. Kai 1920 m. Raudonoji Armija įsiveržė į Baltarusiją, dalis gudų egzilinės vyriausybės kartu su rašytojos Lazdynų Pelėdos pirmuoju vyru, labai gerai žinomu gudų politiniu veikėju Vaclovu Lastausku (sovietų sušaudytu 1938 m., - aut. past.) pasitraukė į Kauną.

Kaune ant pastato, kuriame glaudėsi V.Lastauko gudiškoji vyriausybė, plevėsavo A.Lukašenkos dabar nekenčiama raudona-balta vėliava ir, anot A.Kasparavičiaus, dar tik ant kojų besistojančiai Lietuvos respublikai neatrodė kelianti kažkokią grėsmę. Nes Lietuva taip pat kovojo dėl savo istorinės, politinės realizacijos, o gudiškoji V.Lastausko vyriausybė buvo pagrindinė Lietuvos sąjungininkė kovoje dėl Vilniaus ir pietryčių Lietuvos.

Stalinas patiko labiau

Ši draugystė nutrūko tada, kai 1921 m. kovo 18-ąją Rygoje buvo sudaryta sutartis tarp Sovietų Sąjungos ir Lenkijos. Sovietų Sąjungai atiteko Minskas ir didžioji Baltarusijos dalis, o Lenkijai - Baltarusijos vakarinė dalis. Josifas Stalinas tuo metu buvo Sovietų Sąjungos tautybių komisaras ir nedraudė baltarusiams steigti savo tautines mokyklas, Baltarusijos mokslų akademiją, leisti baltarusiškus laikraščius, chrestomatijas, žodynus. Akademiku vėliau tapo ir V.Lastauskas.

O Lenkija, pasak A.Kasparavičiaus, elgėsi atvirkščiai. Stengėsi vakarų baltarusius kuo greičiau nutautinti. Tad Kaune apsistojusi gudiškoji vyriausybė, įskaitant V.Lastauską, grįžo į Minską, į Baltarusijos liaudies respubliką, o dalis, nepasitikėjusi bolševikais, išvyko į Prahą ir Berlyną. 1925 m. praktiškai visa baltarusių diaspora jau buvo iš Lietuvos išvykusi.

Pavojus Lietuvai

„Išvada tokia, - patikino A.Kasparavičius, - kad Lietuva XX a. pirmoje pusėje iš pradžių Baltarusijoje matė sąjungininkę, rėmė ją, teikė pagalbą ir panašiai. Bet vėliau įvyksta taip, kad baltarusiai pasirenka stipresnę Sovietų Sąjungą, o ne tuo metu silpną Lietuvą. Bet tai ne visiškai atitinka dabarties, XXI amžiaus, realijas. Lietuva dabar turi apie 2,5 milijono gyventojų, o Baltarusija - 10 milijonų, mažiausiai 4 kartus daugiau. Tokio santykio XX a. pradžioje nebuvo. Be to, baltarusių politinė savimonė, ypač po ilgo sovietmečio ir visų tų perversijų, kurios šiandien vyksta pasaulyje, labai pakito.

Kalbant labai trumpai, aš matau požymių, kad dabartinė taip vadinama demokratinė baltarusių ar gudų opozicija ženklia dalimi taikosi ne į tik senąją istoriją, bet taikosi ir į pačią LDK, savu laiku daugiau ar mažiau turėtą politinę jėgą bei įtaką Europoje. Baltarusiai pretenduoja į tokį svarbų vaidmenį, kokio Lietuva neturi. Nepaisant to, jog nuo Artūro Paulausko, Valdo Adamkaus laikų giriamasi, jog Lietuva yra regiono lyderė. Taip bando kalbėti ir Gitanas Nausėda, nors tai yra nerimta. O rimta yra tai, kad baltarusių nacionalistinei ideologinei srovei pretenduojant į LDK geopolitinę vietą, kyla klausimas, kokia geopolitinė vieta liktų šiandieninei Lietuvos Respublikai. Tai yra pakankamai rimta."

Komentuoja politologas Bernaras Ivanovas:

„Tas tautinis baltarusių „herbas" buvo prieš A.Lukašenką (nuo 1991 m. iki 1994 m.) ant baltarusiškų pasų. Prisimenu - mūsų heraldikos profesorius Edmundas Rimša pasakojo mums, studentams, kad baltarusiai bandė įsiūlyti kažkokiai baltarusių heraldikos komisijai, kad Vytis būtų į kitą pusę, ne į Rytus, kad būtų toks bailusis Vytis, bet nepavyko, ir jie tada iki A.Lukašenkos turėjo tą savo Vytį. O A.Lukašenka vėliau įvedė sovietinius simbolius.

Tad baltarusių opozicija nieko naujo neišradinėja. Jie naudojasi tuo, kas buvo iki A.Lukašenkos prezidentavimo, bet mums nuo to nė kiek ne lengviau, nes jie kėsinasi į mūsų LDK ir Abiejų Tautų Respubliką. Ir tai akivaizdus dalykas, todėl tai yra atskira didelė istorija, taip sakant, dramblys kambaryje. Ir su tuo drambliu reikia kažką daryti. Be abejo, po A.Lukašenkos Baltarusija išgyvens tautinį atgimimą ir tai gali mums sukelti problemų, nes, žinote, emocijos, tautinės aistros kartais priveda prie beprotiškiausių dalykų.

Vienas dalykas - ką baltarusiai daro savo teritorijoje. Jie ir valstybę nuo 1991 m. turėjo normalią, o ne tą, kurią dabar turi A.Lukašenka. Ir savo teritorijoje baltarusiai kažką darė, o dabar jie daro tai mūsų teritorijoje, todėl tai yra netoleruotina ir nepriimtina.

Aš noriu priminti Šiaurės Makedonijos istoriją. Yra Šiaurės Makedonijos valstybė, kuri nieko bendro su istorine Makedonija neturi, bet jie prisistatė Aleksandrui Makedoniečiui (gimusiam IV a. prieš Kristų Graikijos šiaurėje, - red. past.) paminklų visokių, oro uostą jo vardu pavadino, prospektą. Aišku, Graikija pakėlė dėl to triukšmą ir tinkamai reagavo. Faktas tas, kad yra pavadinimai, yra kažkokie simboliai ir jie ateityje gali turėti labai skaudžių padarinių. Reikia tiesiog pažiūrėti, ką dėl to darė Graikija per Europos Sąjungos struktūras ir pasimokyti iš graikų, kaip mums adekvačiai elgtis."