3 nuotr.„Ragnarą kalbino pasitraukti iš fronto į vadavietę, tačiau jis atsisakė, norėjo ir toliau būti kartu su mumis. Tokių kaip jis, kurie kartu su pavaldiniais kovoja nuo 2014-ųjų, yra likę vienetai, dauguma žuvę arba sunkiai sužeisti, o nauji vadai retai patys į mūšį eina", - sakė 80-osios desantinės šturmo brigados karys šaukiniu Žilas.
Taip vyras kalbėjo apie prieš metus žuvusį kuopos vadą, 32 metų kapitoną Oleksandrą Sozanskį. Žilas pakėlė marškinėlių rankovę ir parodė ant peties ištatuiruotą kuopos ženklą, kurį sugalvojo ir nupaišė Ragnaras. Po Ragnaro žūties dauguma kuopos vyrų išsitatuiravo šį ženklą.
„Mes Ragnaru labai pasitikėjome ir jo klausėme, nes žinojome, kad nepasiųs į neapgalvotą riziką, kad eis kartu arba atskubės į pagalbą. Ragnarą visi gerbėme, jis tapo legenda, toliau kovojame su išsiuvinėtu ant vėliavos jo vardu", - sakė Žilas ir nuėjo, palikęs mane kalbėtis su Oleksandro seserimi Ulijana.
29 metų smulkutė šviesiaplaukė mergina iš nedidelio Sambiro miestelio Vakarų Ukrainoje išgarsėjo prieš septynerius metus, tapusi pirma šalyje moterimi, ėmusia vadovauti kariniam orkestrui. Prieš brolio žūtį žiniasklaida vėl prakalbo apie Ulijaną: mergina paliko orkestrą ir išvyko į frontą, tapo 80-osios desantinės šturmo brigados komunikacijos skyriaus vadove.
„Širdyje ir toliau esu ne kariškė, bet dirigentė. Kuriu didelius meninius ateities planus, tačiau kartu jaučiu, kad privalau tęsti brolio darbus, o jis iš aukštai stebi mane ir globoja", - sakė Ulijana Sozanska.
Ulijana svajojo apie kitokią muzikinę karjerą, tačiau viską pakeitė 2014 metais kilusi Maidano revoliucija - tautos sukilimas prieš prezidento Viktoro Janukovičiaus siekius atsiriboti nuo ES ir susijungti su Rusija. Dvejais metais vyresnis brolis Oleksandras, informatikos studentas, prisijungė prie barikadų statytojų, o po to įstojo į revoliucionierių suburtą „Aukso Vartų" batalioną. Vėliau perėjo į „Dešiniojo sektoriaus" būrį ir dar tais pačiais metais išvyko kovoti su separatistais į Mariupolį.
Kartu su broliu į Mariupolyje įkurtą bazę išvyko ir mama Lidija, ji ten visą mėnesį kovotojams ruošė maistą. Grįžusi namo mama įkūrė paramos kariuomenei fondą „Sambiro savanoriai", kuris aktyviai veikia ir dabar. Fondo dėka Oleksandro būrys gaudavo aprangos, maisto, technikos.
Ulijana nusprendė stoti ne į Kijevo konservatoriją, bet į Karinę pėstininkų akademiją Lvove, nes ten buvo vienintelė karinė mokykla, kurioje veikė Meno katedra, ruošusi muzikantus, dainininkus bei šokėjus kariniams meno kolektyvams.
„Tėtis turėjo nedidelį versliuką, o mama dėstė muzikos mokykloje, todėl ją vaikystėje abu lankėme. Oleksandrą labiau žavėjo ginklai, o vėliau kariniai kompiuteriniai žaidimai. Manau, kad jį labai paveikė senelio, istorijos mokytojo, pasakojimai apie pokario partizanų kovą su sovietine valdžia, nepriklausomybės mūšius", - pasakojo Ulijana.
Oleksandras didžiavosi 2018 metais tapęs desantininku, užsitarnavo kapitono laipsnį, ėmė vadovauti pusantro šimto karių kuopai.
„Jis nuolat perspėdavo ruoštis karui, nes Rusija anksčiau ar vėliau jį pradės. Kilus karui pasirinko šaukinį Ragnaras, nes žavėjosi legendiniu vikingų vadu Ragnaru Lotbroku. Buvo reiklus ir kartu su pavaldiniais ėjo į pavojingas užduotis, todėl kariai jį mylėjo, o dalinys garsėjo kovingumu ir pasiekimais. Kartais pavykdavo jį aplankyti, mačiau didžiulį entuziazmą prasidėjus kontrpuolimui Charkove, tačiau vėliau patebėjau, jog brolis labai paseno, vis mažiau šypsojosi",- pasakojo Ulijana.
Oleksandras žuvo 2023-iųjų sausio mėnesį netoli Časiv Jaro. Kartu automobiliu važiavęs brigados vadas nenukentėjo. Oleksandras žuvo mamos fondo padovanotoje mašinoje. Minėtas fondas kariams padovanojo per 40 automobilių, o po Oleksandro žūties perka skraidykles, ant kurių išgraviruoja žodį „Ragnaras".
Brigados komunikacijos skyriaus vadove Ulijana sutiko tapti, norėdama būti arčiau brolio. Baigė fronto medikų kursus, lankė šaudymo pratybas, šoko su parašiutu. Vienoje brigadoje kartu su broliu išdirbo vos mėnesį.
„Jaučiu, kad brolis mane iš viršaus globoja, nes sėkmingai baigėsi dvi didelės avarijos, į kurias patekau. Neturiu tokio pasiruošimo ir sugebėjimų, kad galėčiau pavaduoti brolį mūšiuose, tačiau savo pareiga laikau aukštinti brigados nuopelnus, pasakoti apie kovojančių žygius ir įamžinti žuvusių atminimą, neleisti jų pamiršti", - sakė mergina.
Sambiro mieste jau atsirado brolio vardu pavadinta gatvė, Ulijana su mama planuoja įkurti ir muziejų, kuris bus skirtas visiems fronte žuvusiems miestiečiams atminti.
Mergina neslepia apmaudo, jog dalis visuomenės gyvena taip, tarsi karas jų neliestų: neremia kariuomenės, nerodo pagarbos parvykusiems iš fronto ar tapusiems neįgaliais, yra abejingi žuvusiųjų įamžinimui.
