Ukrainiečiams jau tampa nesaugu ES

Pratęsti leidimai

„Eurostat" duomenimis, nuo 2022 m. vasario, kai Rusija įsiveržė į Ukrainą, 15-oje ES valstybių laikinoji apsauga suteikta apie 4,1 mln. ukrainiečių - karo pabėgėlių. Dauguma jų - moterys, vaikai ir pensinio amžiaus vyrai. Tačiau 22 proc. ES šalyse apsistojusių ukrainiečių yra darbingo amžiaus vyrai.

Lietuva tuos darbingus vyrus, matyt, irgi pradeda rūšiuoti. Vidaus reikalų ministrės Agnės Bilotaitės įsakymu, Užimtumo tarnyba nuo rugsėjo 1 d. jau negali įdarbinti ukrainiečių, kuriems Migracijos departamentas dar nėra suteikęs laikinosios apsaugos statuso ar nedavęs leidimo Lietuvoje gyventi. Tiesa, išimtis vis dar taikoma labai aukštos darbinės kvalifikacijos užsieniečiams.

Šiuo metu skaitmeninius leidimus laikinai gyventi Lietuvoje laikinosios apsaugos pagrindu turi 44 921 asmuo, pabėgęs dėl karo iš Ukrainos. Šie skaitmeniniai leidimai galios iki 2025 m. kovo 4-osios, o vėliau juos bus galima pratęsti metams, iki 2026 m. kovo 4-osios. Nes ES nusprendė iki to laiko pratęsti ukrainiečiams taikomą laikinąją apsaugą. Tokie skaitmeniniai leidimai suteikia ukrainiečiams teisę į būstą, darbą, mokslą, medicinos paslaugas, pašalpas ir pan.

Jie turi grįžti namo

Nors Lietuvos ambasada Ukrainoje yra nurodžiusi apie dešimt šioje šalyje veikiančių lietuviškų organizacijų, tačiau karas šį sąrašą gerokai sutrumpino. Daugumos organizacijų telefonai išjungti arba niekas jais neatsiliepia. Ukrainos Bila Cerkva miestas yra 80 km į pietryčius nuo Kijevo. Čia veikiančios Vasario 16-osios lietuvių kultūros draugijos atstovė Galina Lazdauskas atsiliepė ukrainietiškai. Lietuvių kalbos nemoka. Kaip pati sako, yra šakninė ukrainietė, kurios gimtoji kalba - ne rusų, bet ukrainiečių.

„Aš galiu kalbėti tik už save, - patikslino G.Lazdauskas, - bet man nepriimtina, kad ukrainiečiai vyrai, pasitraukę iš Ukrainos, vengia grįžti į savo tėvynę kariauti.

Mano šeima - internacionalinė. Aš - ukrainietė, o vyras -lietuvis. Mūsų sūnus mokėsi Lietuvoje ir dabar mes turime dvi tėvynes - Ukrainą ir Lietuvą.

Nuo pat karo pradžios aš prašiau vyro, kad bent šeimą išvežtų į Lietuvą, bet jis atsisakė. Sakė - mes čia, Ukrainoje gyvename ir čia toliau gyvensime. Vyras dirba Ukrainoje ir tuo pat metu savanoriauja, už savanoriavimą net medalį gavo. Jeigu ir nekariauja, vis vien stengiasi padėti mūsų kariaujantiems vaikinams. Juk reikia kažkam dirbti, kad galėtume juos aprūpinti. Pas mus Ukrainoje labai išvystyta savanorystė, stengiamės aprūpinti kariuomenę ir rūbais, ir maistu, mašinomis, optika.

Todėl aš labai neigiamai žiūriu į tuos sveikus, darbingus vyrus, kurie pabėgo iš Ukrainos. Manau, kad būtų teisinga, jei jie užsienyje negautų socialinių pašalpų, bet aš pasakysiu dar kitą dalyką - daug ukrainiečių išvyko iš Ukrainos dar prieš karą ir jie visi užsienyje dirba. Pas mus net toks posakis yra, kad už ukrainiečius tik arkliai daugiau dirba. Tad jeigu tie išvykusieji nėra rusai, ne rusiškų šaknų Ukrainos piliečiai, tai jie ir užsienyje dirba, ir jokių pašalpų ten neprašo. Mano draugė išvyko su anūkėlėmis į Vokietiją, ten rado darbą ir dirba. Anūkės mokosi, o jų močiutė dirba.

Ar mums karo metu visko trūksta? Negaliu sakyti, kad visko. Aš dirbu, vyras dirba, kai yra galimybė, kariuomenei, pabėgėliams padedame. Mano darbovietėje yra daug persikėlėlių iš pavojingesnių Ukrainos vietų, nes mūsų miestas Bila Cerkva santykinai yra ramus, netoli Kijevo. Negali sakyti, kad mes skurstame, būtų neteisinga, taip sakyti. Taip, atlyginimus mūsų sumažino. Aš dirbu operacinėje medicinos sesele. Buvo Ukrainos prezidento įsakymas sumažinti atlyginimus. Gydytojams sumažino 13 proc., o medicinos seserims - 12,2 proc. Tai dabar mano alga - 5800 grivinų (118,37 Eur). Daug prekių, maisto produktų pabrango, bet vis tiek negaliu sakyti, kad mūsų būklė varginga. Pas mus karo metu net verslai vystomi, atsiranda ir naujų. Labai daug žmonių stengiasi padėti kariuomenei.

Jei vyrai sumoka kyšį, gali pabėgti per sieną? Netiesa. Aš pati esu karo prievolininkė. Birželį turėjau atostogas ir važiavau pailsėti į užsienį. Pasienyje patikrino pasą, išsiaiškino, kad aš - karo prievolininkė, tačiau praleido. Tik paklausė, kokiu tikslu vykstu į užsienį 4-5 dienoms. Parodžiau jiems bilietus pirmyn ir atgal - ir išvykau. O po 5 dienų sugrįžau.

Man atrodo, kad vyrai dabar neturi jokios galimybės išvažiuoti į užsienį, nes ir mašinas užsienyje, skirtas frontui, dabar perka ir iš Lenkijos, Lietuvos, Vokietijos - atvairuoja moterys. Nes vyrai negali iš Ukrainos išvažiuoti net ir dėl pakankamai svarbių priežasčių.

Aš pasakysiu dar vieną dalyką - pas mus žmonės ne tik gyvena, bet ir gimdo. Aš dirbu Gimdymo namuose, operacinio skyriaus vyresniąja sesele, todėl galiu pasakyti - taip, gimdymų skaičius karo metu šiek tiek sumažėjo, tačiau vis vien pas mus moterys gimdo ir trečią vaiką. Ir labai daug gimdo moterų, kurių vyrai kariškiai. Mūsų merginos, kurios armijoje tarnauja, irgi gimdo.

O šiaip gyvename ir džiaugiamės, kad mūsiškiai prasiveržė į Rusijos Kursko sritį. Dieve duok, kad tik viskas būtų gerai. Taip pat esame labai dėkingi Lietuvai už pagalbą. Kai mūsų ligoninėje nebuvo elektros, lietuviai mums perdavė akumuliatorius, lempas.

Skaičiai

Migracijos departamento duomenimis, 2022 m. į Lietuvą atvyko 74 496 karo pabėgėlių iš Ukrainos. Daugiausia jų prisiregistravo Vilniuje (20 468) o mažiausiai - Šalčininkuose (138). Leidimai gyventi laikinosios apsaugos pagrindu išduoti 66 027-iems ukrainiečiams, o dar 2325-iems asmenims leista apsigyventi humanitariniu pagrindu. Tiesa, 828 pabėgėliai tais pačiais metais išvyko atgal į Ukrainą.

Pernai į Lietuvą iš Ukrainos atvyko 10 539 asmenys, turintys Ukrainos pilietybę. Tačiau tais pačiais metais iš Lietuvos atgal į Ukrainą išvyko 8141 Ukrainos pilietis. Daugiausia asmenų pernai atvyko ne iš Ukrainos, bet iš Baltarusijos.

Komentuoja buvęs Lietuvos kariuomenės vadas Valdas TUTKUS:

Neigiamai vertinčiau asmenis, kurie nenori ginti savo tėvynės, tačiau, kas liečia Ukrainą, tas karinis konfliktas turi būti sprendžiamas diplomatiniu keliu ir kiek galima greičiau.

Lietuva turėtų ne varyti lauk tuos vyrus, kurie siekia išvengti karo, bet jungtis prie tų demokratinių jėgų, kurios siekia priversti Rusiją sėsti prie derybų stalo.

O dėl ukrainiečių vyrų, atsidūrusių Lietuvoje, tai reikėtų pažymėti, jog mes mėgstame labai plačiai kalbėti apie vertybes. O kalbant apie vertybes reikėtų prisiminti, kad mes patys tuos ukrainiečius prisiėmėme ir suteikėme jiems saugumo garantijas. Tai kokią mes dabar turėtume vertybinę teisę atimti iš tų vaikinų garantijas ir išsiųsti kariauti?

Todėl šaukiamojo amžiaus ukrainiečių išsiuntimą namo laikyčiau nei teigiamu, nei humanišku žingsniu.