Vatikanas 2025 metais dar vieną lietuvį paskelbs palaimintuoju

- Pernai pavasarį „Vakaro žinioms" sakėte, kad iki metų pabaigos Vatikane turėtų pasibaigti A.Lipniūno beatifikacijos - paskelbimo palaimintuoju - byla. Ar jau aišku, kokia jos baigtis? - „Vakaro žinios" pasiteiravo Panevėžio vyskupo emerito Jono KAUNECKO, kuris yra vienas iš aktyviausių J.Lipniūno paskelbimo palaimintuoju šalininkų.

- Jį tikrai paskelbs palaimintuoju, bet tik kitais metais, kadangi jie - jubiliejiniai: 2025 metai krikščionybei. Bet jau tikrai aišku, kad rezultatas bus teigiamas: byla išspręsta, viskas sutvarkyta, sprendimas priimtas, tik dar oficialiai nepaskelbtas.

- Ką reiškia titulas „palaimintasis" ir kaip jį užsitarnauti?

- Katalikų Bažnyčioje palaimintasis - kankinys, po mirties pripažintas pasižymėjęs išskirtinėmis dorybėmis ir tikintiesiems paskelbtas krikščioniško gyvenimo pavyzdžiu. Tik reikia, kad Vatikane būtų pripažinti kankinystės įrodymai.

O šventuoju gali žmogus būti paskelbtas, jei bus įrodyta, kad jo dėka koks nors stebuklas įvyko. Kitaip tariant, tiek palaimintieji, tiek šventieji yra, Bažnyčios vertinimu, ypatingame ryšyje su Dievu.

- Vienas iš paskutinių asmenų, Bažnyčios pripažintų šventuoju - popiežius Jonas Paulius II. Koks jo sukurtas stebuklas buvo įrodytas?

- Norint įrodyti stebuklą, reikia medikų. Jei jie įrodo, kad išgydymas moksliškai yra neįmanomas, tai jau pripažįstama stebuklu.

Visų Jono Pauliaus II stebuklų nepamenu, tačiau vienas jų - kai pas žmogų beveik nebebuvo plaučių, o popiežiaus dėka po kurio laiko jie ataugo (pirmasis Vatikano pripažintas stebuklas - prancūzės vienuolės atvejis: ji, prašant Jono Pauliaus II užtarimo, pagijo iš Parkinsono ligos, kuria sirgo ir nuo kurios mirė popiežius, o šio pagijimo medikai negalėjo moksliškai paaiškinti, - aut. past.).

- Savo atsiminimų knygoje rašote ir apie A.Lipniūno stebuklą, susijusį asmeniškai su jumis.

- Aš labai kentėjau nuo trijų stuburo išvaržų. Nebegalėjau nei į vyskupiją važinėti, nei sėdėti, nei miegoti. Kai nebegalėjau užmigti tris dienas ir tris naktis, nes kamavo skausmai, pradėjau priekaištauti Lipniūnui: „Tu dabar danguje, esi kankinys ir nesirūpini, kad tavo buvusios vyskupijos vyskupas nesikankintų. Taip papriekaištavęs užmigau ir miegojau, pasirodo, visą parą. Nubudau - niekas nebeskauda.

Vėliau kreipiausi į neurologus. Pasirodo, tos išvaržos sudžiūvo. Paprašiau, kad išrašytų pažymą. Žinote, ką pasakė? Kad tik vienam iš 100 tūkst. savaime išvaržos sudžiūva. Nuo to laiko jau 15 metų nebejaučiu jokių skausmų.

Tačiau to neužtenka, kad neįmanomas pagijimas būtų pripažintas stebuklu: reikia tokio stebuklo, kurio ir gydytojai negali išaiškinti. O mano atveju, pasirodo, kartais būna pagijimų ir be stebuklo - vienam iš 100 tūkst. Nors esu įsitikinęs, kad man padėjo būtent A.Lipniūnas. Jis tikrai yra vertas būti paskelbtas šventuoju.

- Jei pakanka įrodymų, kad žmogus buvo kankinys ir ypač dar dvasininkas, kodėl tada, pavyzdžiui, kunigas, Helsinkio grupės narys Bronius Laurinavičius, kurį sovietinių struktūrų atstovai Vilniuje nužudė (pastūmė po sunkvežimiu vietoje, kuri dabar pavadinta B.Laurinavičiaus skveru) nepripažintas palaimintuoju?

- Nepaprastai sunku įrodyti kankinystę. O dar yra ir liaudies vadinamų „velnio advokatų", kurie specialiai stengiasi paneigti šventumą, atsidavimą ir kitas dorybes.

- Kokiu tikslu?

- Pavyzdžiui, 1946 m. sovietų saugumo kalėjime sušaudytas vyskupas Vincentas Borisevičius... Yra išlikęs vienas jo raštas kunigams žydų naikinimo metu, kad nereikia kalbėti apie žydus. Tai štai priešininkai sako, kad jis nekovojo už žydų išgelbėjimą. Nors nemažai žydų paliudijo, kad būtent vyskupas juos išgelbėjo, o rašto tikslas visiškai neaiškus - galbūt nenorėjo atkreipti nacių dėmesio į kunigus, kurie atvirai kalba apie žydų gelbėjimą, kad jie galėtų slapta prisidėti prie kilnaus tikslo.

Manau, daug kas bijo paskelbimo palaimintuoju, kad, neduok, Dieve, vėliau apie tą žmogų nepaaiškėtų kokie negeri dalykai ir taip palaimintojo titulas nenukentėtų. Beje, tas pats V.Borisevičius sušaudytas... už žydų naikinimą. Nors, kaip minėjau teisme keli žydai liudijo, kad vyskupas juos išgelbėjo.

- Kokia bus A.Lipniūno pripažinimo palaimintuoju reikšmė? Gal ir ekonomiškai tai pasireikštų - pavyzdžiui, piligriminiai keliai po vietas, susijusias su A.Lipniūnu, pritrauktų daugiau turistų?

- Manau, kad tik dvasinė. Bet ir tai yra itin svarbu.

- Ar, jūsų nuomone, yra dar lietuvių, kurie yra verti būti paskelbtais jei ne šventaisiais, tai bent palaimintaisiais?

- Aišku, yra. Pavyzdžiui, Danutė Burbaitė, kuri buvo kalinama lageriuose ir nusižudė, kai buvo vežama prievartauti.

20-metė Elena Spirgevičiūtė, kuri 1944-aisiais buvo nužudyta tariamų policininkų, nes ginė savo skaistumą, ir t.t.

- Kitaip tariant, palaimintuoju skelbiami ne tik dvasininkai?

- Kaip tik Vatikanas labiau linkęs jais skelbti pasauliečius.

- Tai gali palaimintuoju būti paskelbtas, tarkime, partizanas, žuvęs už kilnią idėją?

- Manau, kad tai nebūtų įmanoma, nes, kad jis kovojo už kilnią idėją, vis tiek už ką kovojo su ginklu.

A.Lipniūno gyvenimo istorija trumpai

A.Lipniūnas 1930 m. gavo kunigystės šventimus ir ten, kur kunigaudavo, garsėdavo neturtingųjų šelpimu, dažnai ir iš savos kišenės viską atiduodavo: kad galėtų padėti jaunimui, ne kartą prašė vyskupo išmokėti algą už 3-4 mėnesius iš anksto. Dėl to jį reikėdavo jį pristabdyti, kad neprisidarytų skolų.

1939 m. persikėlė į Vilnių, kur Šv. Jono bažnyčioje kelerius metus sakydavo pamokslus. Dažnai drauge su Evangelija jis atsinešdavo bolševikų arba nacių laikraštį ir protindavo žmones, kad ir vieni, ir kiti yra okupantai, kuriems reikia priešintis. Žinančiam totalitarinių režimų metodus aišku, kokia rizika buvo apie tai kalbėti viešai. Sovietų valdžia Šv. Jonų bažnyčia buvo labai susidomėjusi. 1941 m. vasarą, kai jau vyko brutalios žmonių deportacijos, A.Lipniūnas pateko į antruosius sąrašus, tačiau neišvežtas į tremtį liko tik dėl to, kad prasidėjo karas.

Sovietų represijų A.Lipniūnas išvengė, bet 1943 m. buvo areštuotas nacių ir sudarė 46 lietuvių inteligentų grupę, kuri pateko į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Mat 1943 m. pradžioje Trečiojo reicho vadovybė nusprendė karinės jėgos išteklius papildyti okupuotose teritorijose naujai suformuotomis SS divizijomis. Tačiau Lietuvoje jo suformuoti nepavyko - esą prie to prisidėjo inteligentijos „propaganda", kad negalima tarnauti naciams.

Tarp suimtųjų be A.Lipnicko buvo kunigas Stasys Yla, literatas Balys Sruoga (apie stovyklą parašęs garsųjį „Dievų mišką"), lietuviško lito tėvu vadinamas profesorius, pirmasis Lietuvos banko vadovas ir vienas jo steigėjų Vladas Jurgutis, karininkas Jonas Noreika - būsimasis pogrindinės Lietuvos Tautinės Tarybos steigėjas, žinomas Generolo Vėtros slapyvardžiu, kiti iškilūs mūsų krašto asmenys.

Štuthofe A.Lipniūnas nuoširdžiai atsidėjo ligonių šelpimui. Kartu su S.Yla rūpinosi palaikyti gyvą religinį gyvenimą, net laikydavo šv. Mišias (beje, Mišioms būtiną vyną abu kunigai pagamino užraugę nelegaliai gautų razinų), klausė išpažinčių, nors už tai grėsė mirties bausmė.

1945 m. sausio 25 d., artėjant frontui, buvo pradėta Štuthofo koncentracijos stovyklos evakuacija. Nepaprastai išvargęs, pirmomis kelionės dienomis išdalijęs sutaupytą maistą alkaniems, A.Lipnickas ir dar keli lietuviai pasiekė Pucką (Lenkija). Čia jie pasiliko, nes prižiūrėtojai, skubėdami pasitraukti, nebuvo akyli. Sergantį dėmėtąja šiltine ir plaučių uždegimu A.Lipniūną vargais negalais pavyko paguldyti į perpildytą ligoninę, tačiau jau buvo per vėlu. A.Lipniūnas 1945 m. kovo 28 d. Palaidotas Pucko kapinėse. 1989 m. artimųjų rūpesčiu A.Lipniūno palaikai buvo perkelti į Lietuvą ir rugsėjo 12 d. palaidoti Panevėžio katedros šventoriuje.