Žlugo JAV karinio laivyno misija

Ši nesėkmė, pasak „The Hill" straipsnio, kelia abejonių dėl pačios JAV karinio jūrų laivyno egzistavimo esmės. Atrodo, kad JAV laivynas atsisako savo pagrindinės misijos - išlaikyti gyvybiškai svarbius jūrų kelius atvirus prekybai.

Po devynis mėnesius trukusios misijos, kurios tikslas buvo susigrąžinti Sueco kanalo ir Raudonosios jūros kontrolę ir sutramdyti Jemeno hučių sukilėlius, smogiamoji grupė, vadovaujama lėktuvnešio „USS Dwight D.Eisenhower", grįžo į JAV, taip ir neišstūmusi Irano remiamų hučių.

Situacijos poveikis pasaulio ekonomikai yra milžiniškas: konteinerių srautas nuo 2023 m. gruodžio sumažėjo 90 proc. Per Sueco kanalą - trečią judriausią pasaulyje - praplaukdavo daugiau laivų nei per Panamos kanalą. Daugiau jų keliavo tik per Lamanšo ir Malakos sąsiaurius. Sueco kanalas dėl stringančios prekybos prarado 1 trln. JAV dolerių, 40 proc. susitraukė prekybos srautai tarp Europos ir Azijos.

Remiantis „Defence 360" skaičiavimais, 90 proc. visos pasaulio prekybos (pinigine išraiška) vyksta jūra. Tai užtikrina JAV kasmetinę, 5,4 trln. JAV dolerių siekiančią metinę prekių apyvartą ir garantuoja 31 mln. darbo vietų.

Dabar laivai priversti plaukti aplink Afrikos apačioje esantį Gerosios Vilties kyšulį, kas ilgina maršrutus beveik 18 000 km., kiekvienai kelionei reikia iki papildomų dviejų savaičių, išlaidos degalams padidėja 1 mln. JAV dolerių. Draudimo įmokos išaugo 1000 proc., o anksčiau 1500 JAV dolerių kainavęs konteinerio pristatymas išbrango iki 6000 JAV dolerių.

Išlaikyti šiuos jūrų kelius atvirus buvo pagrindinė JAV karinio jūrų laivyno užduotis nuo pat jo įkūrimo. Jis buvo sukurtas siekiant apsaugoti prekybinę laivybą, ir šis vaidmuo išlieka iki šios dienos. Kaip kartą pasakė prezidentas Džonas Kenedis (John F.Kennedy), Jungtinės Valstijos privalo kontroliuoti jūras, jei reikia to reikia užtikrinant šalies saugumą.

„Norint įveikti 21-ojo amžiaus nacionalinio saugumo iššūkius, mūsų karinio jūrų laivyno mums reikia labiau nei bet kada. Tai ypač svarbu šiandieniniame pasaulyje, nes, kaip mėgsta sakyti į pensiją išėjęs karinio jūrų laivyno admirolas Maikas Džildėjus (Mike Gilday), pasaulio ekonomika remiasi jūros vandeniu", - pareiškė JAV gynybos ministras Loidas Ostinas (Lloyd Austin).

Tačiau kai rugpjūtį „Dwight Eisenhower" smogiamoji grupė grįžo į Norfolką, ji neiškėlė plakato su užrašu „misija įvykdyta". Žinoma, karinis jūrų laivynas gyrėsi, kad dislokavimas buvo beprecedentis, bet tai taip pat galima apibūdinti kaip pirmą kartą nuo Antrojo pasaulinio karo, kai JAV lėktuvnešis nuolat jautė priešininkų keliamą grėsmę.

Patruliuodami amerikiečių laivai paleido 155 „Standard-2" raketas į hučių dronus ir 135 „Tomahawk" raketas į antžeminius taikinius. Karinio jūrų laivyno lėktuvai paleido apie 60 oras-oras ir 420 oras-žemė raketų. Nepaisant to, misija nepavyko: hučiai ir toliau kontroliuoja Raudonąją jūrą.

Klasikinė vieno iš JAV karinio jūrų laivyno strategijos tėvų, Džulijano Korbeto (Julian Corbett), formulė sako: „Karinių operacijų naudojant jūrų pajėgas tikslas visada yra tiesiogiai ar netiesiogiai pasiekti dominavimą jūroje arba užkirsti kelią priešo dominavimui".

Yra dvi galimos nesėkmės priežastys. Pirma, JAV laivynas neturi nei priemonių, nei patirties ką nors pakeisti. Antra, prezidento Džo Baideno (Joe Biden) administracija padarė išvadą, kad tokios misijos vykdymo kaina, rizika ir strateginė vertė nėra verta politinių pastangų. Kad ir kokia būtų priežastis, nesėkmė pakenkė vienam iš pagrindinių argumentų išlaikyti brangų laivyną.

Pasak leidinio, yra trys būdai, kaip išspręsti problemą. Pirma, reikia pripažinti, kad JAV laivyno naudojami įrankiai netinka šiam atvejui. Kiekvienos „Tomahawk" ir „Standard-2" raketos kaina yra mažiausiai 2 mln. JAV dolerių, o jos buvo naudojamos naikinti 2000 JAV dolerių vertės dronus.

Net ir su tuo, ką sužinojo apie dronų naudojimą Rusijos ir Ukrainos konflikte, JAV nepakankamai greitai prisitaiko, kad aprūpintų savo laivus naujai asimetrinei realybei.

Antra, JAV linkusi skaičiuoti iššautą amuniciją, o ne vertinti rezultatus. Tai yra Vietnamo karo mąstymas. Laivynas turi įvertinti savo efektyvumą ir rezultatyvumą.

Trečia, politiniai lyderiai turi būti patraukti atsakomybėn už prastai aprūpinto laivyno siuntimą vykdyti prastai suformuluotą misiją. Šalis yra įtemptos rinkimų kampanijos įkarštyje, ir nė vienas kandidatas greičiausiai nepripažins, kad JAV trūksta išteklių ar politinės valios atgauti šio gyvybiškai svarbaus jūrų kelio kontrolę.