Jei nebūtų drebėjimų, planeta sprogtų

Italijos centrinėje dalyje lapkričio 3-iąją įvyko 4,8 balo žemės drebėjimas, lapkričio 2-ąją buvo jaučiami stipriausi požeminiai smūgiai nuo spalio 30 dieną įvykusio žemės drebėjimo, keliuose miesteliuose sugriovusio ne vieną pastatą. 4,8 balo stiprumo žemės drebėjimo epicentras buvo kalnuotoje vietovėje, esančioje netoli nuo praėjusį sekmadienį įvykusio žemės drebėjimo nukentėjusių kaimelių. Jo sukelta vibracija buvo jaučiama ir Perudžoje, Ankonoje bei kai kuriose Romos dalyse.

Praėjusį sekmadienį Norčos miestelyje sugriuvo XIV a. Šv.Benedikto katedra; apgriauta ir Šv.Marijos Argentea katedra, garsi XV a. freskomis. Nuo sekmadienio Italijoje buvo užfiksuota per 1,1 tūkst. pakartotinių smūgių. Sekmadienį įvykęs 6,6 balo stiprumo žemės drebėjimas buvo stipriausias šalį supurtęs žemės drebėjimas nuo 1980 metų. Be namų jis paliko per 30 tūkst. žmonių. Aukų buvo išvengta, tačiau 20 žmonių buvo sužeisti.

Rugpjūčio 24 dieną Italijoje įvykęs žemės drebėjimas pareikalavo 298 žmonių gyvybių.

Italijoje įvyko jau kelintas žemės drebėjimas per tris mėnesius, kaip tokius dažnus drebėjimus aiškina mokslininkai? Ko laukti toliau? - klausėme seismologo Andriaus PAČĖSOS.

- Afrikos tektoninė plokštė po Eurazija nyra keliolika ar kelis šimtus milijonų metų. Tie drebėjimai buvo ir bus. Seismologiniai stebėjimai vyksta geriausiu atveju apie 100 metų, dar galima pridėti netikslius istorinius kelių tūkstančių metų duomenis ir viskas. Taigi iš kelių tūkstančių metų nenuoseklaus stebėjimo mes nieko konkretaus negalime pasakyti ir apie ateitį. Tie keli vidutinio galingumo drebėjimai Italijoje greičiausiai buvo paprastas sutapimas. Jokių konkrečių prognozių seismologai duoti negali.

- Ar žemės drebėjimams aktualu sezonas, temperatūros, gal tam tikros sąlygos turi įtakos aktyvesniems, dažnesniems žemės drebėjimams?

- Dabar yra suvokiama, kad žemės drebėjimai yra labai pastovūs procesai ir jiems beveik nedaro įtakos jokie kiti gamtos faktoriai ar reiškiniai. Tektoninės plokštės juda pastoviu tam tikru greičiu ir atitinkamai žemės plutoje kaupiasi tektoninės įtampos. Tiesa, jeigu vienoje vietoje įvyko drebėjimas ir tos tektoninės įtampos išsilaisvino (ar sumažėjo), tai tikimybė, kad toje pačioje vietoje vėl įvyks drebėjimas, teoriškai sumažėja. Pavyzdžiui, Italijoje įvyko pirmas drebėjimas, šiek tiek tektoninės energijos atsipalaidavo, bet kartu įvyko tektoninių įtampių persiskirstymai ir galima spėti, kad kažkur netoli tektoninės įtampos kaip tik padidėjo.

Tada įvyko antras drebėjimas, vėl dalis tektoninės energijos išsilaisvino, o likusi tektoninė įtampa „numigravo“ dar kažkur ir įvyko trečias drebėjimas. Šita „pasaka“ gali tęstis beveik be galo. Dar galima prisiminti, kad žemės pluta nėra vienalytė, jos savybės priklauso nuo tam tikros vietos, ir tas faktas taip pat daro įtaką drebėjimų stiprumui ir pasikartojimui.

- Realu, kad kada nors bus sukurta sistema, kuria remdamiesi mokslininkai galės tiksliai nustatyti, kada ir kur tiksliai įvyks žemės drebėjimai, cunamiai, ir taip bus galima išvengti aukų?

- Mano nuomone, artimoje ateityje - kelių dešimčių ar šimtų metų laikotarpiu - sistema, tiksliai nusakanti kito drebėjimo epicentrą, laiką ir stiprumą, tikrai nebus sukurta. Jau anksčiau seismologai bandė visokias metodikas nuspėti drebėjimams, kartais suveikdavo, bet dažniausiai nesuveikdavo. Yra atliekami tam tikri bandymai/eksperimentai, kai iš žemės palydovų stebima specifinė teritorija ir kartais galima aptikti regionus, kuriuose tektoninė įtampa pasiekė tam tikrą kritinę ribą. Tačiau ar drebėjimas įvyks rytoj, ar po šimto metų, to pasakyti negalima.

Manau, cunamių ankstyvo perspėjimo sistemos gali būti gana efektyvios, nes žmonės turi gal net kelias valandas atitinkamai sureaguoti. Mano manymu, efektyviausias būdas kovoti su žemės drebėjimais yra tinkamai suprojektuoti ir kokybiškai pastatyti pastatai, ankstyvo perspėjimo sistemos ir gerai paruoštos gelbėtojų komandos. Per pastaruosius du drebėjimus Italijoje nežuvo nė vienas žmogus, nes buvo juntami pirminiai smūgiai ir didžioji dalis žmonių iš pavojingų vietovių iš anksto buvo evakuoti.

- Kalbant apie reiškinius, mokslininkai dažnai turi paaiškinimą: pavyzdžiui, tam tikros ligos reguliuoja gyvūnų populiaciją, todėl jos „svarbios“. Ar apie žemės drebėjimus galime panašiai kalbėti, kad jie atlieka ir kokią gerą funkciją mūsų planetai?

- Geologijoje ir tektonikoje nelabai galime pritaikyti gyvosios gamtos dėsnius. Žemės drebėjimai po truputį išlaisvina žemės plutoje besikaupiančią tektoninės įtampos energiją. Galbūt labai primityviai žemės gelmes galima įsivaizduoti kaip gerai uždarytą, bet nuolatos kaitinamą košės katilą. Dėl iš gelmių ateinančios šiluminės energijos vyksta tektoninių plokščių judėjimai ir kartu žemės drebėjimai. Jeigu iš žemės gelmių ateinanti šiluminė energija nebūtų transformuojama ir laipsniškai išsklaidoma per skirtingo galingumo žemės drebėjimus, tai galima spekuliuoti, kad „plyštų“ ar „sprogtų“ visas Žemės rutulys per vieną katastrofinį įvykį.

- Pavyzdžiui, Japonijoje pastatai statomi ant specialių amortizatorių, esant žemės drebėjimui tokie pastatai negriūva arba žala mažesnė. Galbūt Italijoje bus daugiau dėmesio kreipiama į naujas statybas ir technologijas?

- Taip, ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse yra specialūs reikalavimai, kad pastatai atlaikytų tam tikrus žemės drebėjimus. Beveik neabejoju, kad ir Italijoje dabar yra tokie įstatymai ir normatyvai. Tačiau didžiausia požeminio smūgio jėga pasireiškė senuose kaimuose ir miesteliuose, kur pastatai buvo statomi prieš kelis šimtus metų iš akmenų ir neaiškios prigimties skiedinio be jokių rišančių metalinių sijų ir niekas negalvojo, kad gali rastis drebėjimas ir viską sugriauti. Tada, matyt, žmonės viską patikėdavo Dievo valiai.


Informacija

Centrinė Italija yra geologiškai sudėtingoje vietoje. Dėl Afrikos ir Eurazijos sandūros ne tik kyla Alpių kalnai, bet tarp šių dviejų milžinų esančios mažesnės tektoninės plokštės yra gniuždomos. Adrijos mikroplokštė, ant kurios telkšo Adrijos jūra, lenda (subdukuojama) ir po Italija - susidaro Apeninų kalnai, ir po Balkanų pusiasaliu - kyla Dinarų kalnai. Būtent centrinėje Apeninų (ir Italijos) dalyje dėl staigaus slysmo tarp atskirų uolienų blokų palei vieną iš daugybės lūžių ir įvyko žemės drebėjimas. Nenuostabu, kad tokioje vietoje žemės drebėjimai yra įprastas, tačiau daug nuostolių vis dar reikalaujantis reiškinys.

Šaltinis - Lietuvos geologijos tarnyba

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“