7 nuotr.Teroristai Maskvoje, naujausiais duomenimis, nužudė 144 žmones. Jeigu tikėti tuo, ką sako sulaikytieji, tai šaudyti į nekaltus civilius jie sutiko už pusę milijono rublių (apie 5000 Eur). Tačiau specialistai pastebi, jog paprastai teroristai savo kruvinus darbus daro ne už piniginį atlygį.
Komentuoja Martynas MARCINKEVIČIUS, Vilniaus miesto psichikos sveikatos centras direktorius:
"Kalbant apie tai, kas verčia žmones žudyti, priežastys gali būti pačios įvairiausios. Tarkim, karuose kariai žudo, nes toks būna vadų įsakymas, tačiau ir čia kyla moralinių dilemų. Visgi, kaip parodė Niurnbergo procesas, už nusikaltimus žmonijai buvo teisiami tik aukščiausi vadai ir ypač žiaurūs konclagerių prižiūrėtojai, bet ne eiliniai įsakymų vykdytojai.
Šiuo konkrečiu atveju turime mažai informacijos ir neaišku, ar galima ja pasitikėti. Bet dažniausiai tokiose žudynėse kalbama ne apie pinigus, bet apie įsitikinimus, religinius ar kitokius. Žmonės ryžtasi žudynėms, nes kažkoks lyderis - politinis ar dvasinis - įtikina, kad tai pasitarnaus aukštesnei idėjai. Ir tada žmonės, net ir žinodami, kad gali būti suimti ar žūti patys, vis tiek ryžtasi nukreipti ginklus į aplinkinius.
Beje, šiuo atveju keista, kai užpuolikai net keliasdešimt minučių netrukdomi šaudė į susirinkusiuosius, o vėliau dar ir spėjo pabėgti, bet, manau, jie žinojo, kad faktiškai aukoja save. Taigi, labai abejoju, kad Maskvoje pagrindinis motyvas buvo pinigai, nes sulaikyti žmonės nėra nei profesionalūs žudikai, nei samdiniai. Čia, greičiausiai, suveikė šešėlyje likusio įsakymų davėjo autoritetas bei jų pačių įsitikinimas, kad jie pasitarnaus aukštesnei idėjai.
Kalbant apie teroristinį išpuolį išgyvenusius žmones, galima neabejoti, kad dalis jų patirs ar jau patiria potrauminį stresą. Ši tema pastaraisiais metais dėl kovidinių suvaržymų, augančių nelegalių migrantų skaičiaus ir treti metai Ukrainoje vykstančio karo yra viena labiausiai aptarinėjamų pasaulinėje psichiatrų bendruomenėje.
Kokiu intensyvumu jis pasireikš, lems tai, kiek pavojingoje situacijoje žmonės buvo. Tie, kurie buvo užspeisti į kampą, turėjo veržtis pro liepsnas ar į juos buvo šaudoma, patirs stipresnį ir gilesnį sukrėtimą, kuris, jeigu nebus gydomas, gali turėti pasekmių visam gyvenimui. Ir priešingai tiems, kurie tiesiog bėgo, bet nesuprato nuo ko, pasekmės gali būti lengvesnės.
Mes savo ligoninėje dirbame su ukrainiečiais ir pastebime, kad pats buvimas kare streso gali ir nesukelti, tačiau jis 100 proc. pasireiškia, jeigu žmogus patenka į situaciją, kai kyla pavojus jo gyvybei.
Minėta aplinkybė suponuoja, jog karui Ukrainoje pasibaigus ir kariams grįžus namo, Rusijos gali laukti nauji smurto protrūkiai. Kaip rodo JAV praktika, per 20 metų po Vietnamo karo, nuo smurtinių nusikaltimų veteranų Amerikoje žuvo daugiau, negu pačiame Vietname. Panašiai yra su Afganistano karo dalyviais Lietuvoje – jų jau beveik nebeliko."
