1000 ir viena karo naktis, arba Raudonieji šachmatai

Viskas prasidėjo nuo bazės

Pagal abipusį Kijevo ir Maskvos susitarimą Kryme buvo įkurta Rusijos Juodosios jūros laivyno karinė bazė ir dislokuota apie 20 000 karių, kurie ten, o ne parlamente, ir turėjo likti. Deja, viskas pasisuko kitaip ir šiandien Rusijos gynybos ministerija net turi medalį „Už Krymo sugrąžinimą".

Priminsiu, kad 2014 m. vasario 20 d. Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovičius pasirašė susitarimą su susivienijusios opozicijos lyderiais dėl politinės krizės šalyje sprendimo. Susitarimą ES vardu paliudijo Lenkijos URM vadovas Radoslavas Sikorskis ir Vokietijos užsienio reikalų ministras Frankas-Valteris Štainmajeris bei Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos Kontinentinės Europos departamento vadovas Erikas Furnje. Pasirašymo ceremoniją ignoravo Rusijos specialusis pasiuntinys, ombudsmenas Vladimiras Lukinas. Matyt, jis žinojo apie grėsmingus Kremliaus planus. Šių susitarimų atvirkštinė pusė ant medalio - prasidėjo Rusijos agresija!

Šiandien pasirodžius informacijai apie galimas Ukrainos ir Rusijos derybas dėl karo nutraukimo, Ukrainos visuomenė abejoja, ar šiuolaikinė Rusija yra susitarimus vykdanti valstybė. Klausimas lieka neatsakytas. Ir dar visame pastarojo meto chaose „pasimetė" 2003 m. sausio Ukrainos ir Rusijos sutartis dėl valstybinės sienos...

Vėliau prasidėjusi agresija prieš Ukrainą greitai įsibėgėjo - Krymas, konfliktas Dobase, peraugęs į visavertį karą ir, pastarosiomis dienomis, vis atviresni grasinimai branduoliniu ginklu.

Pradinis šachmatų partijos etapas

Frazė - „Rusija turi dvi bėdas - kvailius ir kelius" - priskiriama Nikolajui Gogoliui. Rašytojas pasauliui žinomas kaip rusų literatūros klasikas. Jo tėvas buvo turtingas dvarininkas iš Poltavos, motina - etninė lenkė. Visgi laikas daug ką keičia. Šiandien prie amžinų Rusijos „nelaimių" prisijungė trečia - Ukraina.

Kremlius pasiuntė žinią pasauliui: „Rusija baigiasi ten, kur baigiasi rusų kalba". Šie žodžiai priskiriami prezidento Vladimiro Putino žmonai, nors ir buvusiai. Kaip veiksmų gairė ši žinia įstrigo daugiamilijoninės Rusijos gyventojų sąmonėje. Iš istorijos žemėlapio išnykusios ir laike ištirpusios praeities įsikibusios rankos, akyla KGB karininko akis bei protas abejoja bet kurios buvusios Rusijos imperijos teritorijos suverenumu. 2016 m. lapkričio 24 d. per Rusijos geografų draugijos apdovanojimo ceremoniją V.Putinas papildė šią tezę: „Rusija niekur nesibaigia".

Pirmieji fašizmo kaip reiškinio daigai XX a. pradžioje pasirodė carinėje Rusijoje. Prisiminkime vidaus reikalų ministro, kuris buvo ir žandarmerijos vadovas, Viačeslavo Plevės diktatą. Jo citata, pasakyta 1904 m., aptariant imperijos išeitį iš tuometinės krizės: „Mums reikia nedidelio pergalingo karo". Tai, ką gavo, buvo Rusijos-Japonijos karas, vėliau mandagiai pavadintas Gėdinguoju karu.

Žlugus Sovietų Sąjungai, Ukraina tapo trečia šalimi pasaulyje (po Rusijos ir JAV) pagal galią ir branduolinius pajėgumus. Be to, branduolinį užtaisą galinčios nešti raketos, žinomos kaip R-36M „Satan", yra Ukrainos konstruktorių biuro gaminys. Ukraina turėjo 176 tarpžemynines balistines raketas ir strateginius bombonešius, galinčius nešti branduolinį ginklą. Šalis prisijungė prie branduolinių galybių klubo. Žlugus SSRS, Ukraina patyrė didelį JAV ir Rusijos spaudimą atsikratyti branduolinių ginklų. Mainais už tai Ukraina iš jų gavo saugumo garantijas. Dviem supervalstybėms nebuvo sunku susitarti dėl bendrų veiksmų politinėje arenoje. Šiandien Ukraina, pasak prezidento Volodymyro Zelenskio, „neturi nei branduolinio ginklo, nei saugumo"

Atsižvelgiant į dabartinę padėtį, taktiniai branduoliniai ginklai būtų geriausias būdas atgrasyti Rusiją. Ukraina turėjo iki 4000 tokių kovinių galvučių, tačiau per pirmąsias savaites po nepriklausomybės paskelbimo Rusija slapta ir stebėtinai greitai perkėlė šiuos ginklus į savo teritoriją. Tai leido jai reikšmingai įsitvirtinti planetos geopolitinių šachmatų lentoje.

Partijos vidurys

Žmonija mėgsta „apvalias" datas - švenčia įvairias sukaktis, bet prisimena ir liūdnas. Lapkričio 18 d. Jungtinėje Karalystėje buvo sušauktas JT Saugumo Tarybos posėdis skirtas 1000 karo dienų paminėti. Didžiosios Britanijos nuolatinė atstovė prie JT Barbara Vudvard pareiškė: „Mes nesitaikstysime su šiuo įžūliu JT Chartijos pažeidimu, nes V.Putinas nesustos ties Ukraina. Tik pažvelkite, kokio lygio chaosą ir konfliktus visame pasaulyje galima sieti su Rusija. Rusija neneigia, kad ji sudaro susitarimus su Šiaurės Korėja, siekdama panaudoti jos karius kaip patrankų mėsą savo katastrofiškam karui."

1961 m. Kinija ir Šiaurės Korėja pasirašė susitarimą dėl šalių karinės pagalbos. Tai tiesioginė 1950-53 m. Korėjos karo pasekmė. Formaliai karas tęsiasi iki šiol, nes 1953 m. buvo įsipareigota tik dėl paliaubų. Ir tai yra tiesioginė Stalino mirties pasekmė. Kas 20 metų Kinijos ir KLDR susitarimas pratęsiamas dar 20 metų. Taigi nuo 2021 m. jis vėl galios dar du dešimtmečius. Neseniai Rusija taip pat pasirašė savitarpio pagalbos susitarimą su Šiaurės Korėja, todėl tikėtina, kad pamatysime Korėjos karius Europoje.

2024 m. rugpjūčio 6 d. Ukrainos kariuomenė įžengė į Rusijos Kursko sritį. Pirmą kartą nuo Antrojo pasaulinio karo užsienio šalies kariuomenė užėmė dalį Rusijos teritorijos. Logiška, kad karas grįžta į regioną, kuriame jis prasidėjo.

Baigiamasis etapas

Fransua-Andre Filidoras XVII a. buvo laikomas stipriausiu pasaulio šachmatininku. Jam priskiriamas išsireiškimas: „Pėstininkai yra žaidimo siela".

2024 m. rudens pabaigai Rusijos kariuomenės nuostoliai siekė daugiau kaip 700 tūkst. karių. Ukrainoje buvo sunaikinta daugiau kaip 9 tūkst. Rusijos tankų, beveik 19 tūkst. pėstininkų kovos mašinų ir 369 orlaiviai.

KLDR kariai matomi Rusijos Kursko srityje. Jie taip pat turi nuostolių. Masiniams puolimams reikia pėstininkų, ty. karių. Gyvenimas - karo prasme - tęsiasi. Nežinia, kaip jis vadinsis ateityje. Žinoma, kad Antrasis pasaulinis karas tik su laiku buvo pavadintas „pasauliniu karu". Jau beveik trejus metus Rusija su ukrainiečiais žaidžia savo nacionalinį žaidimą, vadinamą rusiška rulete: pataikys balistinė raketa ar atakos dronas į kitą gyvenamąjį namą ir jo gyventojus ar ne?

Žmonės to nepamirš ir neatleis

Iki paskutinės minutės didžioji dauguma ukrainiečių netikėjo Rusijos agresija. Ukrainos prezidentas dar 2022 m. sausio 19 d. visus ramino: „Gegužę, kaip visada, bus saulėta, todėl liesis gėrimai ir spirgės šašlykai". „Šašlykų" ilgai nematysime, o prezidentas atsisakė priimti JAV pasiūlymą suteikti Ukrainos vyriausybei lėktuvą kelionei į užsienį pirmosiomis agresijos valandomis. „Man nereikia lėktuvo. Man reikia ginklų", - tuomet sakė jis.

Vasario 24 d., 4 val., Ukraina atsibudo karo būsenoje. Didelė Rusijos kariuomenė įsiveržė keturiais frontais iš trijų krypčių.

Julija Kovalčiuk, kaip ir visi Kijevo gyventojai, vasario 24 d. pabudo auštant. Pirmoji mintis - apie savo šeimą. Laikrodis ant sienos rodo 4:29 val. Šie skaičiai yra tarsi vizualus laiko padalijimas. Prieš akimirką buvo ramybė, o paskui nežinomybė. Jos vyras pasakė: „Tai karas". „Jo balsas buvo ramus. Prisiminiau, kaip jis mane įspėjo, kad taip gali nutikti, bet tuo netikėjau. Protas atsisakė patikėti, kad XXI a. įmanomas karas tarp Ukrainos ir Rusijos, kaip ir apskritai bet koks didelis karas. Tarsi įprastinis laiko skirstymas į metus, šimtmečius ir amžius turėjo atskirti XXI a. nuo visų kitų", - prisiminė moteris.

Julija su vyru gyvena sode, jų dukra studijuoja universitete Kijeve, sūnus - Poltavoje. „Nedelsdami paskambinome vaikams. Viskas įvyko labai greitai: sėdome į automobilį ir išvažiavome paskui dukrą į Kijevą. Sustojome vyro darbovietėje (jis, kaip ir Julija gydytojas). Ten atsisveikinome. Jaučiau skausmą ir nerimą širdyje: ar dar kada nors pasimatysime? Pirmą kartą gyvenime vyro akyse išvydau ašaras", - toliau pasakojo Julija.

Rytinis Kijevas priminė nuolatinę miesto „kraujagyslių trombozę". Neįmanoma pasinaudoti viešuoju transportu arba išsikviesti taksi - miesto gatvės visiškai užpildytos transporto. Automobiliai stovi arti vienas kito ir nejuda, gyventojai bėga gelbėti savo šeimų nuo priešo apšaudymo. Į darbą ligoninėje Julijai teko eiti pėsčiomis. O vakare nebuvo įmanoma grįžti namo. Visur buvo šaudoma. Vėliau kariškiai pranešė, kad Kijevą atakavo apie 200 Rusijos specialiųjų pajėgų karių. Dalis jų buvo neutralizuoti, kiti pabėgo. Penkias dienas klausimas - Kijevas atsilaikys ar ne -, kabojo ant plauko. Visas tas dienas Julija dirbo ligoninėje. Dieną ir naktį. Jos vyras darė tą patį - dirbo ligoninėje kitoje miesto dalyje. Jis su dukra priėmė tris šeimas - pabėgėlius iš priemiesčių -, ir jie visi kartu gyveno ligoninėje.

Kijevo miesto ligoninėje, esančioje Holosiovskio rajone, buvo įkurtas pagyvenusių žmonių centras. Gydytojai išsiaiškino jų poreikius, dalijo žmonėms vaistus ir humanitarinę pagalbą. Savanoriai visa tai pristatė nepasiturinčiųjų adresais. Tie, kurie galėjo, į ligoninę atvykdavo patys. Dauguma jų buvo pagyvenę žmonės ir maži vaikai. Jie atrodė baisiai. Žmonės, kurie nuo apšaudymo slėpėsi rūsiuose, pavargę, be to, tarsi karo kvapo - dūmų, pelenų, neplautų kūnų, skausmo ir nevilties - pasiuntiniai.

Vienas iš gydytojų su savimi pasiėmė šaldytą vištą. Visas medicinos personalas ją valgė dvi dienas. Kažkaip pavyko ją išvirti, įpilant į sultinį vandens, kol jį buvo galima vadinti sultiniu. Taip visi ir valgė. Gerai, kad buvo daug duonos. Ukrainoje duonos visada daug.

Julija įsitikinusi, kad žmonės to nepamirš, neatleis. Julija žino, kad pirmosios karo dienos yra tarsi tos dėlionės - jos dera tarpusavyje, užima savo vietą egzistencijos šachmatų lentoje, ji žino, kad karas turi kvapą su žmogiškojo sielvarto prieskoniu, kad karas - tai, kai žmonės verkia, ir tai vieta, kur gausu Dievo. Kur dar vienas puodelis vandens į buvusį sultinį paverčia skystį maistu.

Kita moteris - Natalija Čaika. Paskutinį kartą su sūnumi Oleksandru kalbėjosi 2024 m. birželio 22 d. Tai buvo, kaip įprasta, trumpoji SMS žinutė: „Mano sūnus yra fronte. Jis sakė, kad buvo labai sunku. Rusai kovoja kaip pamišę. Jie neskaičiuoja žuvusiųjų, vaikšto per žuvusiųjų kūnus".

Birželio 26 d. jai nepavyko išsiųsti SMS sūnui ir ji negavo jokio atsakymo. Po kelių dienų dukterėčia pranešė, kad jos sūnus Oleksandras galbūt yra nelaisvėje. Jei jis gyvas. Apie tai ji sužinojo naršydama rusų interneto svetaines. Rusai mėgsta rodyti nuotraukas su ukrainiečių belaisviais. Nuotraukos su žuvusiais, dar gyvais, bet su pakeltomis rankomis. Oleksandras dingo be žinios netoli Novo-Oleksandrivkos miesto Rytų Ukrainoje. Rusų interneto svetainėse buvo paskelbti jo dokumentai ir ševronai. Žinoma, kad jis buvo sužeistas suėmimo dieną.

Natalija nepraranda vilties, kad jos sūnus gyvas. Nors Ukrainoje gerai žinoma, kad Rusijos kariuomenė negaili nei belaisvių, nei civilių. Generalinės prokuratūros duomenimis, 2024 m. lapkričio 1 d. Ukrainoje žuvo 558 vaikai, 1664 buvo sužeisti, apie 1700 dingo be žinios. Iš viso Ukrainoje dingo 52 000 žmonių. Tai yra oficialu. Tačiau kiek jų yra iš tikrųjų ir kiek jų yra okupuotose Ukrainos teritorijose?