2014 metų Ukrainos sienos - dar ne galutinė pergalė

- Karščiausia naujiena - dalinė Rusijos mobilizacija. Ką tai reiškia ir ko laukti artimiausioje ateityje?

- Žinoma, tai reiškia žūsiančiųjų skaičiaus ir karo laiko apimties didėjimą. Iš esmės tai situacijos nepakeis. Rusijos galimybės laimėti šį karą ir toliau lieka nykstamai mažos. Tai, kas dabar vyksta, užtęs šį karą, bet kartu sukels didžiulį visuomenės nepasitenkinimą pačioje Rusijoje. Tai jau netgi dabar galime stebėti tiek mitingų, tiek boikotų pavidalu. Jau suimti pirmieji keli šimtai žmonių.

Kita vertus, kalbėti, kad tai - dalinė mobilizacija, nereikėtų, nes tai reikštų kartoti Vladimiro Putino propagandininkų pareiškimus. Oficialiuose įsakuose nėra nurodomos ribos šiai mobilizacijai. Nei karinių specialistų skaičius, nei jų rūšys, nei bendras šaukiamųjų skaičius, kuriuo turėtų būti apsiribojama. Reikia kalbėti, kad tai - tiesiog mobilizacija karui, kurią V.Putinas bando dangstyti žodžiu „dalinė" tam, kad vis dar pateisintų savo naudojamą „specialiosios karinės operacijos" sąvoką. Iš tikrųjų tai - karas. O paskelbus mobilizaciją, jis apims visas Rusijos visuomenės gyvenimo sritis.

- O jei būtų imtasi visuotinės mobilizacijos?

- Jei grįžtume prie skaičių, realus Rusijos kariuomenės mobilizacijos skaičius - 17 mln. žmonių, nors gynybos ministras Sergejus Šoigu ir teigia, jog 25 mln. Suprantama, tokio skaičiaus jie negali pašaukti, aprūpinti ir apmokyti, paleisti į kovą. Maksimumas, ką jie gali panaudoti, yra apie 5 mln. žmonių, tačiau detali analizė rodo, kad ir tiek tikėtis jiems - sunku. Operatyviniame rezerve jie turi apie 2 mln. žmonių, kurie pastaruoju metu turėjo ką nors bendro su gynybos reikalais.

- Na, bet ir 5 mln. atrodo grėsmingai, kai Ukraina daugiausiai gali „išspausti" 2 mln.?

- Problemą sudaro ne tiek skaičiai, kiek karių paruošimas ir ginkluotė. O juk žmonės bus imami dar ir prievarta. Šiandien, kai skaičiuojami sužeidimai, matyti, kad vos 3 proc. jų padaryta kulkomis. Visa kita - skeveldromis. Jei nėra tinkamo parengimo, turėk kažin kiek milijonų žmonių - jie virs kruvina mėsa. Artilerijai žmonių skaičius - maža problema. Karas tapo distanciniu. Toliau viskas priklausys nuo sąjungininkų tiekimo.

- JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Biden) pareiškė, kad branduoliniame kare laimėtojų nebus ir siūlo derybas dėl ginklų kontrolės sutarčių. Kiek realu tai šiuolaikinių įtampų pasaulyje?

- Tai buvo realu per visą Šaltojo karo periodą. Šiandien Rusija naudoja branduolinį šantažą, kaip papildomą argumentą ir savo piliečiams, ir pasauliui, kuris tariamai privers atiduoti visa, ko ji užsimano. Branduolinio ginklo apribojimas ar net atsisakymas ištrauktų paskutinius nuodingus dantis iš V.Putino žandikaulių. Netikiu, jog jis link to eitų. Tai įmanoma tik visiško Rusijos sutriuškinimo atveju. Iki jo dar reikia prieiti.

- Juk to ir tikimės - absoliučios Ukrainos pergalės, bent jau grįžimo į 2014 metų sienas. Kaip tokiu atveju elgtųsi V.Putinas? Jis klausia, kam rusams pasaulis be Rusijos, kas reiškia klausimą - kam V.Putinui Rusija be jo paties? Pralaimėjimo atveju jis gali aukoti viską, net pačią Rusiją, kad tik sunaikintų savo priešus...

- 2014 m. sienos - jokia absoliuti pergalė. Atvirkščiai, tai būtų būdas duoti Rusijai atsikvėpti, leisti persigrupuoti, pertvarkyti savo ekonomiką ir smogti vėl. Pergalė - tai visiška Rusijos imperijos dezintegracija. Be to, problema nėra tik pats V.Putinas, jo aplinka - nė kiek ne mažiau nuodinga. Tik įteisinus laisvas valstybes Sibire, Urale, Tatarstane, Kalmukijoje, Kaukaze ir kitur grėsmės sumažės.

Vakarai tai jau supranta. Be to, visada galima pakartoti plombuoto traukinio strategiją, kai į Rusiją buvo atsiųstas Vladimiras Leninas, išvedęs Rusiją iš Pirmojo pasaulinio karo.

- Vladimiro Putino karą jau pasmerkė tiek Vokietijos, tiek ir Prancūzijos vadovai, iki šiol tūpčioję apie Kremliaus diktatorių. Praregėjo?

- Europos visuomenės turi vienareikšmę poziciją V.Putino ir Rusijos atžvilgiu. Tiek Prancūzijos, tiek Vokietijos vadovams užimti dviprasmiškas pozicijas jau būtų pernelyg didelė prabanga. Jie suvokia, kad atėjo galas jų galimybėms graužti riebų Rusijos kaulą. Griūvant Rusijai jie gali šį tą sužvejoti ir sau.

- O nebus taip, kad šios europiečių nuotaikos staigiai pasikeis, žiemą atėjus sąskaitoms už šildymą?

- Taip, čia matome Rusijos strategiją, kaip pasodinti europiečius prie derybų stalo. Bet abejočiau, kad velnias toks baisus, kaip jį piešia. Šilumos sumažėjimas galimas laipsniu ar pusantro, kainos išaugimas - dešimčia procentų ir daugeliu atvejų - ne dėl karo, o dėl blogo valdymo, leidžiant biržose siautėti spekuliantams. Teks pereiti ant karinių bėgių ir europiečiai supranta, kad tam reikia ruoštis.

- Tiek Jungtinėse Tautose, tiek Europos Sąjungoje kalbama apie dar didesnį spaudimą Rusijai, apie dar didesnes sankcijas. Kokios tai galėtų būti sankcijos?

- Visiškas Rusijos energijos atsisakymas. Suvaržant net ir tuos tiekimus, kurie laikomi humanitariniais, įskaitant medikamentus. Suvaržant ir maisto produktų tiekimus. Jokių sūrių, jokio prancūziško konjako, jokių itališkų dešrų. Tikrovė, kurioje gyvenome sovietų laikais, kai indiškos arbatos pakelis su drambliu buvo gera dovana draugui, turi tapti Rusijos gyvenimo realybe.

- Paskelbus apie dalinę mobilizaciją, Rusijoje „tirpsta" lėktuvų bilietai į vieną pusę. Ar tokiame kontekste lieka tikimybė, kad Rusijos režimą nuvers visuomenė, kai didžiuma jos - už V.Putiną, o prieštaraujantys išsivažinėja?

- Pasipriešinimas jau vyksta. Rusai lėtai kinko, bet greitai važiuoja. Kinkymo procesas jau yra. Pačiam buvo sunku patikėti savo akimis, regint jau kitą dieną po mobilizacijos masinius mitingus. Visuomenė bunda, šia mobilizacija V.Putinas pasikėsino į Rusijos gyventojų gyvybes.

Šiandienos skaičiavimais Rusiją paliko iki 5 mln. žmonių. Bet, kaip taisyklė, išsivažinėja žmonės, turintys realias galimybes įsidarbinti, kas ne kiekvienam lengva. Bet toks žmogus nėra pasipriešinimo elektorato dėmuo. Organizmai į pavojų reaguoja trejopai: bėga, kaunasi arba apsimeta mirusiais. Pirma ir trečia rūšis - ne mūsų paukšteliai. Mums reikia tų, kurie kaunasi, ir jų - ačiū Dievui - yra.

- Kiek realūs bus V.Putino rengiami referendumai? Ko labiau tikėtis - klastojimo, bauginimo, prievartos?

- Reikia tikėtis demonstratyvių viešųjų ryšių vaizdelių. Visa šių akcijų jėga bus sutelkta į tai, ką gali apimti televizijos kameros ir ekranai. Nesukant sau galvos dėl viso kito. Pati Rusija supranta, kad galimybės gauti demokratinio pasaulio pripažinimą šiems referendumams lygios nuliui. Tad vargu, ar ji stengsis. Užteks to, kad savo valstybės organuose fiksuos, jog įvyko referendumas ir dabar ta teritorija - jos.

- Įdomu, kad Rusija ketina prisijungti Ukrainos valstybingumo lopšį - Zaporožę, kaip prisijungė istoriškai totorišką Krymą. Nebekalbant apie Donbasą ir Chersoną. O dar XX a. pradžioje ukrainietiškos žemės tęsėsi iki pat Kubanės, bet ji atiduota Rusijai. Ar tai nėra ženklas, kad, užleidus grobikui vieną poziciją, šis užsimano eiti toliau? Gal be reikalo atidavėme Karaliaučių ir šios dienos kontekste persvarstytinas ir šio krašto statusas?

- Rusijos strategija yra pjaustomų dešros griežinėlių strategija. Vieną atsipjovę ir suvalgę pjauna kitą. Todėl naivu galvoti, kad koks nors susitarimas, atiduodant Rusijai kokį nors teritorijos gabalą, stabilizuos padėtį. Taip galima tik uždelsti procesą ir vėl bus plėtimosi banga. Tai tik padėtų išlaikyti ekspansinį imperijos režimą, kuris iš esmės yra imperiją stabilizuojantis faktorius. Imperijos arba plečiasi, arba traukiasi. Ilgalaikė strategija galima tik atimant jai plėtros galimybes. Tai - visi veiksmai, vedantys į dezintegraciją.

Kalbant apie Karaliaučių - reikia šį klausimą numatyti Rusijos dezintegracijos procese. Bandymas tai daryti per anksti būtų provokuojantis faktorius, kurį tik išnaudotų pati Rusija. Tam, kad Karaliaučius paliktų Rusiją, šio krašto žmonės pirmiausiai turi tapti mūsų draugais ir jausti mūsų paramą, žengdami į Europą.

- Kaip vertinti Lietuvos politiką ir vedančiuosius politikus šio karo kontekste?

- Katastrofiškai. Didžiausia parama, kokią Lietuva gali teikti Ukrainai, tai veiksmingas pačios Lietuvos pasiruošimas gintis. Kur Lietuvos priešlėktuvinė gynyba? Kokiam kovos dienų skaičiui Lietuva turi šaudmenų? Per kur Lietuva, o taip pat - Latvija ir Estija, gaus pagalbą prasidėjus konfliktui? Kur mūsų keliai, bent vienas geležinkelis, rišantis mus su Lenkija ir Vakarų Europa?

Pagaliau, koks dabar mūsų visuomenės paruošimas galimam konfliktui? Neskaitant krašto apsaugos ministro dalyvavimo „Humanos" drabužėlių pristatymo operacijoje? Neparuošusi namų darbų Lietuva - akmuo po kaklu ir mūsų sąjungininkams Vakaruose, ir Ukrainai.

Antra vertus, Lietuva, torpeduojanti Europos Sąjungos ir NATO sąjungininkų politiką Rusijos atžvilgiu tariamai radikaliais ir antirusiškais sprendimais, diskredituoja save ir visus Ukrainos klausimo sprendimus. Taip Kiniją iš galimos sąjungininkės prieš Rusiją rizikuota paversti pastarosios sąjungininke, o Baltarusija ir galutinai įstumta į Rusijos glėbį. Šiandien iš Baltarusijos puolama Ukraina ir tai - „mūsų" politikos pasekmė.