3 nuotr.Pirmadienį Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) pareiškė, kad neatmestų Prancūzijos sausumos pajėgų dislokavimo Ukrainoje galimybės. Didžioji dalis NATO narių tokiai idėjai nepritarė.
O štai Švedijoje reziduojantis Lietuvos ambasadorius Linas Linkevičius pareiškė, kad, konflikto atveju Kaliningradas kristų pirmas. Tuo atveju, jeigu Rusija sugalvotų mesti iššūkį NATO, Kaliningradas pirmasis būtų neutralizuotas, teigė L.Linkevičius.„Švedijai tapus aljanso nare (Vengrija jos narystei pritarė pirmadienį), Baltijos jūra tapo vidine NATO jūra. Jeigu Rusija išdrįs mesti iššūkį NATO, pirmasis bus neutralizuotas Kaliningradas. Ankstesni melagingi Rusijos teiginiai, kad NATO ją apsupo, dabar tampa realybe“, - tinkle „X“ džiaugėsi ambasadorius.
Ko vertos tokios politikų kalbos paklausėme pirmojo atkurtos Lietuvos krašto apsaugos ministro Audriaus BUTKEVIČIAUS.
„Tokius pasisakymus galima vertinti tik kaip kvailą emocionalumą, į kurį sureagavo ne vien europiečiai ar rusai, bet ir ukrainiečiai. Jiems tokios kalbos gali suteikti papildomų vilčių, tačiau jos netrukus išsisklaido. Aš situaciją matau taip.
Beje, E.Makronas pasakė ne tik apie galimybę permesti į Ukrainą prancūzų karius. Iš jo kalbos galima daryti prielaidą, kad neoficialiuose pokalbiuose apie tai svarsto ir likusios Europos šalys, nors jos tai jau paneigė. Visgi man jo pasisakyme kvailiausiai yra ne tas, ką jis viešai pasakė, o tai, ko jie, europiečiai, realiai nedaro: nesvarsto galimybės jėgos būdu spręsti Rusijos agresijos problemą, ne vien Ukrainoje, bet ir pačioje Europoje. Europos nepasiruošimas organizuoti savo gynybą yra priešą provokuojantis veiksnys. Niekas taip neskatina priešininko agresijos, kaip aukos silpnumas ir bejėgiškumas.
Kalbant apie Vakarų sąjungininkų karių permetimą į Ukrainą, artimiausiu metu sunku įsivaizduoti tokią galimybę. Kita vertus, ukrainiečiams labiau šiuo metu reikia ne užsienio karių, o ginkluotės.
Taigi, nematau jokių ženklų, kad situacija galėtų vystytis pagal E.Makrono liežuvio scenarijų. Jeigu darysime prielaidą, kad nusikalbėjimas buvo sąmoningas, tuomet jis turi turėti toli siekiantį tikslą, tačiau jo irgi nesimato. Tai suponuoja kitą prielaidą, kad politikoje apstu nesusitupėjusių žmonių, nors joje jie trynėsi dešimtmečiais. Čia galima vesti paralelę su Lietuva ir jos užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio „perliukais“ ar naujausiu dabartinio ambasadoriaus Švedijoje Lino Linkevičiaus pareiškimu apie Kaliningrado „uždengimą“. Vienintelis „dangtis“, kuriuo įmanoma uždaryti Kaliningradą, yra didelė L.Linkevičiaus sėdimoji.
Blogiausia, kad visos tokios kalbos yra vandens pylimas ant Rusijos propagandos malūno, nes jos puikiai papildo prezidento Vladimiro Putino taip mėgstamas mitologines istorijas. Maskvai sudaroma eilinė puiki galimybė komunikuojant su savo piliečiais gąsdinti juos Vakarų agresyvumu. Esą jie ruošiasi atsiųsti karius ar atplėšti nuo „motušės Rusijos“ jos „šventas teritorijas“.
Visi politikai turėtų atsiminti paprastą taisyklę - jeigu galvoji kažką daryti, nepliurk apie tai viešai, o jeigu negalvoji, juo labiau nepliurpk."
