Turkija - šalis, kurioje nėra konstituciškai pripažintos valstybinės religijos, tačiau Turkija - tai šalis, kuri nuolat balansuoja ant islamistinės valstybės slenksčio. Turkija - šalis, oficialiai skelbianti siekį tapti Europos Sąjungos nare, tačiau Turkijos valdžia vis atkakliau neigia kone visas Europos Sąjungoje įdiegtas laisves. Tad kas toji didžiulė, 76 mln. gyventojų, valstybė, kuri vieną rytą gali pabusti Korano?
Turkija - tai paradoksas
Paskutinio klausimo nenori nei girdėti, nei svarstyti didžiuma šalies šviesuomenės (studentai, dėstytojai, inteligentai). Nenori jo girdėti didieji miestai, ypač Stambulas, seniai tiksintis Europos laikrodžio ritmu. Nenori apie islamizaciją kalbėti keturių Europoje gyvenančių Turkijos provincijų miestiečiai. Tačiau kaip kita dalis?
Didžiulė šalis iš tikro gyvena Azijoje, kuri yra 77 provincijos. Azijoje stovi ir Ankara, XX amžiaus pradžioje tapusi naujos šalies sostine. Joje - Vyriausybė, kuri jau gerą dešimtmetį viena galvoja, antra kalba, o trečia daro. Europai Ankara sako viena, Amerikai - kita, o saviems 76 mln. turkams - trečia. Ir ji jau tikrai žino, kad opozicijos šalyje nėra ir būti negali. Ir kad jos nebus. Nes Vyriausybė po ilgai trukusio koalicinio blaškymosi yra vienose tvirtose Tajipo Erdogano (Tayyip Erdogan) rankose. Dabar valdžia tvirta, žengia į ateitį. Tai Tvarkos ir plėtros partija. Ji nuo 2002 metų valdo ir nesiruošia pasitraukti į opoziciją. „Opozicijos“ Turkijoje apskritai nėra.
Ir viskas vyksta gana sėkmingai.
Krizės purtoma Europa negalėjo atsistebėti, kaip auga Turkija: kasmet - po 8,5 proc., nedarbas - vos 8 proc. Sėkmingesnio ūkinio gyvenimo nė nenorėk. Tačiau jis - kartu su viduramžių šešėliu. Kodėl? Nejaugi jis atslenka iš pasaulinio islamo ekspansijos? Ar iš vidinių Turkijos šaltinių?
1923 metais Respubliką iškovojo ir ją įkūrė Mustafa Kemalis, 1934 metais paskelbtas Atatiurku, tai yra „turkų tėvu“ (Mustafa Kemal Ataturk). Ir šiandien visų visur gerbiamas pilietis. Tik ar nuoširdžiai? Juk dabartinė valdžia jau drįsta užginčyti jo laimėjimus. Ir vis atkakliau kartoja, kad reikia atversti Atatiurko užverstą Osmanų imperijos puslapį. Ir tai daroma šalyje, kur visose valstybinėse įstaigose, mokyklose ir net daugelyje privačių kompanijų kabo Atatiurko paveikslai, vestibiuliuose stovi biustai ir net altoriai. Kodėl?
Todėl, kad Turkija yra paradoksas.
Pakeliui į sultonatą? Kalifatą?
Likimas kartais panašus į žmogų: jeigu jo labai prašai, jis atsišaukia. Prieš kelias dienas, jau susiruošęs palikti Stambulą, oro uosto prieigose sutikau kelis vyrukus, kurie gerokai palengvino velkamą namo klausimų lagaminą. Man pavyko. Abu buvo „Taksimo aikštės revoliucijos“ dalyviai, skubėję grįžti į revoliucionierių postus. Leventas, į penktą dešimtį įžengęs vyrukas, pylė apie Turkijos realijas ir net citavo Gėtę, o jaunesnis Celikas, kolega ir oponentas, be baimės atsakinėjo į visus karščiausius klausimus. Abu kalbėjo gera rusų kalba, nors laisvai kalbėjo ir angliškai. Abu buvę ir Rusijoje, ir Europoje, mokęsi ir prekiavę. (Beje, tai ne stebuklas: turkai daug veiklesni ir darbštesni už daugelį savo kaimynų.)
„Premjeras Erdoganas vis skelbia, kad turkų gyvenimo erdvė turi plėstis? Ką tai reiškia? Taigi aišku: jis sapnuoja save sultonu. Jam liko tik atkurti Šariato teismą, ir tas paskelbs jį net kalifu, ne tik sultonu!“
Ką tai reiškia? - bandau klausti ir suprasti.
„O čia nėra ką suprasti. Jūs tik pagalvokite, ką reiškia šiandien propaguojamos Osmanų imperijos „normos“? Tai juk ir sienos, turkų gyvenamos teritorijos Bulgarijoje, Balkanuose ir kitur. Tai juk karas“.
Neaktualu? Aktualiau nebūna. Tai supranta Stambulo studentai, nerimas - jų pasipriešinimo šaknis. Radę dingstį jie ir išėjo į aikštę.
Gegužės 31 dieną Stambulo technikos universiteto ir trijų futbolo komandų organizuoti sirgalių klubai užėmė Taksimo aikštę ir šalia jos esantį Gezio parką. Sukilo jaunimas tarsi dėl ekologijos (nes kertami buvo medžiai, statomas prekybos centras ir mečetė), tačiau tikra priežastis - valdžios politika.
Pasirinkta dviejų pasaulių susidūrimo vieta, tikra susidūrimo valanda. Nes Stambulo valdžia ėmėsi Taksimo aikštės ne šiaip sau. Joje stovi Turkijos Respublikai skirtas Laisvės paminklas. O ji šalia, visai netoli, nutarė atstatyti iki Respublikos buvusius Šariato teismo rūmus. Atsverti ateitį praeitimi? „Žinoma! Vyriausybė meluoja, kai sako, kad Šariato rūmai - tai tik muziejus. Nebus taip. Vos jie pastatys, islamistai rūmus užims ir įkurs seniai geidžiamą teismą ir savo valdžią“.
O ar tai blogai - šariato gyvenimo taisyklės?
„Tai kam tada Respublika? Kam Konstitucija?! Kam dirbo ir kovojo Atatiurkas?!“ - atšauna Leventas ir Celikas vienu balsu.
Kas laukia?
„Jau dabar matome: valdžios rankose - televizija, veikia cenzūra. Ir dar sako: tuoj baigsite rūkyti viešosiose vietose, negausite nė lašo alkoholio, jūsų moteris aptrauksime parandža, uždrausime abortus, nuogus pečius ir sijonus...“
Ar tai blogai? - vėl stebiuosi. Juk geriau nei nusiristi į Europos nuodėmes ir paleistuvystes. O jie kad šaus: „Nereikia mums jokios Europos! Mes patys sau - ir Europa, ir Azija!“
Štai ir suprask. Jie - irgi prieš Europos Sąjungą? „Suprasti čia nėra ką, ir taip viskas aišku: sukiš mus į cypes. Šariato teismuose įsikurs islamistų fanatikai, kurie spręs apie mus savo žiurkiškais protais, o pirštu rodys į Alachą. Galas bus mūsų demokratijai“, - taip sako Celikas.
Leventas radikalesnis: „O ir demokratija - tai kas? Ji leidžia veikti savo, tai yra demokratijos, priešams“. Ir primena, kaip demokratija Vokietijoje 1933 metais atvedė į valdžią nacionalsocialistus. „O pas mus, Turkijoje? 2002 metais leido laimėti Tvarkos ir plėtros partijai, kuri paskelbė demokratijai karą“.
Žodžiu, Erdoganas - tai Putinas Rusijoje. Abu sunaikinę realią opoziciją, abu valdo rinkimų procesus. Laiko rankose armiją ir policiją.
„Vadinasi, jūsų maištas Taksimo aikštėje - tai Maskvos Bolotnajos aikštės maišto variantas? Be realaus lyderio? Žinote, kuo viskas baigiasi?“
„O kas mums lieka? - atšauna abu vyrai. - Jeigu dabar neišeisime į aikštę, po metų sėdėsime kalėjimuose arba išlėksime iš Turkijos“.
Taigi Taksimo aikštė. Viltis. Milijonai turkų gegužės 31-osios žinią apie prasidėjusią jaunimo akciją Stambulo centre pasitiko su neslepiamu džiaugsmu. Vyriausybės valdomi televizijos kanalai penkias dienas tylėjo. Tačiau ar paslėpsi tokius įvykius šiais laikais?
Beje, o kaip Gėtė, kurį citavo Leventas? Ir kas iš tikro rengia protestus? Bandysime suprasti kitą dieną.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
