Algis Krupavičius: Minskas toliau bando laviruoti tarp Rytų ir Vakarų

- Kaip vertinate šiandieninius Lietuvos ir Baltarusijos santykius?

- Yra visiškas nuosmukis, politine ir diplomatine prasme, bei, žvelgiant per ekonominę prizmę ir prekybos perspektyvą, gauname išties paradoksalų paveikslą. JT COMTRADE duomenis, Lietuvos eksporto apimtys į Baltarusiją buvo ir išlieka didžiulės. 2019 m. eksportas siekė 1,28 mlrd. JAV dolerių, jis šiek tiek sumažėjo 2020 m., kai po prezidento rinkimų ir eilinės Aliaksandro Lukašenkos pergalės kilo santykių krizė, bet vis tiek siekė 1,18 mlrd. JAV dolerių, o 2023 m. turime eksporto augimą iki 1,84 mlrd. JAV dolerių.

Tokių skaičių nebuvo nuo 2012 metų, nors ir tada jie buvo kiek mažesni. Pagrindinė prekybos dalis - automobilių reeksportas, bet visais atvejais apimtys įspūdingos ir istoriškai vienos didžiausių, nes vien praėjusiais metais augimas siekė 22,3 proc.

Situacija su importu - visiškai kitokia, paveikslas sudėtingesnis, tačiau jis taip pat yra tarp klausimų, į kuriuos reikėtų atidžiau pažvelgti. 2019-2020 m. importo apimtys sukosi apie 900 mln. JAV dolerių kasmet. 2021 m. importas padidėjo 33,4 proc. - iki 1,17 mlrd. JAV dolerių, 2022 metais jis smuko. 2023 metais importuota prekių tik už 302 mln. JAV dolerių, o nuosmukis per metus siekė 63 proc.

Va toks prieštaringas ir keistas paveikslas stebimas. Pirmą kartą kriziniais metais tapo 2020 -ieji, kai po rinkimų A.Lukašenką Vakarų šalys, įskaitant ir Lietuvą, įvertino kaip nelegitimų vadovą. Antras lūžio taškas buvo 2022-ieji ir Rusijos invazija į Ukrainą, kai Lietuva ir Baltarusija atsidūrė skirtingose barikadų pusėse.

Bet viso to poveikis prekybiniams santykiams buvo dviprasmiškas. Jeigu 2020 m. fiksuotas tiek importo, tiek eksporto nuosmukis, tai 2022 m. matome importo mažėjimą, bet eksporto augimą. 2022 - 2023 metų eksporto tendencijos iš viso yra teigiamos. Dar nėra skaičių apie 2024 metus, bet tikėtina, kad prieštaringos tendencijos išlieka ir dabar. Taigi, jeigu santykius su kaimynine šalimi vertinsime per ekonominių ryšių prizmę, jie yra paradoksalūs.

- Kas lėmė, kad politinė padėtis tapo tokia, kokią turime šiandien?

- Politinė dedamoji yra pirmiausia Baltarusijos vidaus politikos arena. Pažiūrėkime į A.Lukašenkos rinkimų rezultatus nuo 1994 metų, kai jis pirmą kartą tapo prezidentu. Anie rinkimai gali būti pripažinti demokratiniais, nes jis šalies vadovu tapo tik po antro turo, kuriame, beje, gavo 80 proc. balsų. Skaičiai dideli, bet pavyzdžių, kai už vieną ar kitą lyderį gali balsuoti didelė rinkėjų dalis, toli ieškoti nereikia. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis prieš keletą metų didele balsų persvara įveikė Piotrą Porošenko, mūsų šalies vadovas Gitanas Nausėda antrame ture jokių vilčių nepaliko premjerei Ingridai Šimonytei. Abiem atvejais rinkimai iš esmės buvo laisvi ir sąžiningi.

Vėlesni prezidento rinkimai Baltarusijoje turėjo problemų laisvės ir sąžiningumo požiūriu, bet jie nelabai skyrėsi nuo 2020 m. rinkimų. 2006 ar 2015 metais A.Lukašenka formaliai gavo net daugiau balsų (po 83 proc.), negu 2020 m., kai jam teko 80 proc. balsų. Rinkėjų aktyvumas ankstesniuose rinkimuose taip pat buvo didesnis (atitinkamai 93 ir 91 proc.), negu 2020 metais, kai jis siekė 84 proc. Todėl jeigu A.Lukašenką norėjosi apskelbti nelegitimiu prezidentu, tai tą reikėjo daryti 2006 ar 2010 metais. Tuomet laisvų ir sąžiningų rinkimų kriterijus būtų pritaikytas nuosekliai ir tinkamai, o jo taikymas vien 2020 m. iškrenta iš ankstesnės praktikos ir yra selektyvus.

Daugelis Lietuvoje prisimena 2010 metus, kai tuometinė mūsų prezidentė Dalia Grybauskaitė surengė vizitą į Baltarusiją ir įvertino rinkimus, kaip nebūtinai idealiai demokratiškus, bet nekeliančius ypatingų problemų. Panašiai prezidentė vertino ir 2015 m. rinkimus Baltarusijoje.

Tad A.Lukašenkos pripažinimas nelegitimiu 2020 m. buvo labiau pakitusios politinės konjunktūros rezultatas, o ne kokių nors pokyčių Baltarusijos vidaus politikoje ženklas, nes jokių pokyčių ten neįvyko.

2020 metais Baltarusija buvo eilinį kartą ostrakizuota. ES, kitos Vakarų šalys atsiribojo nuo baltarusių, todėl jiems liko vienas kelias - dar labiau suartėti su Rusija. Tai dabar ir vyksta. Jeigu anksčiau Maskvos ir Minsko kuriama sąjunginė valstybė buvo milžinas ant molinių kojų, tai dabar ji turi ir karinį komponentą, ir politinį bendradarbiavimą, ir stiprėjančius ekonominius ryšius. Lietuvos politikai irgi prisidėjo prie to, kad Minskas pasuko link Maskvos, tuo pat metu stiprindamas ryšius ir su Pekinu.

Kitas dalykas, baltarusiai istoriškai, dar iki A.Lukašenkos tapimo prezidentu, o ypač po to, bandė vienu metu sėdėti ant dviejų kėdžių.

- Nepaisant to, Baltarusijos užsienio reikalų ministras Maksimas Ryženkovas viešai pareiškė, kad mūsų šalims reikia normalizuoti santykius ir atkurti politinį bendradarbiavimą bei gerąją kaimynystę. Jūsų nuomone, tai yra reakcija į Lietuvos sprendimą nutraukti muitinių bendradarbiavimo sutartį, bandymas paveikti rinkimų Lietuvoje rezultatus ar nuoširdus noras mažinti įtampą?

- Pirmiausia M.Ryženkovas pastebi, kad, pablogėjus šalių tarpusavio santykiams, Lietuva patyrė ekonominių nuostolių bei pateikia skaičius. Juos reikia tikrinti, tačiau visais atvejais Lietuva ekonomiškai kažką prarado ir tai yra akivaizdu.

Visuomenės lygmenyje kritiškas Baltarusijos vertinimas susilpnėjęs, ir šito ilgai įrodinėti nereikia. Paveikslas yra prieštaringas, bet, įvedus bevizį režimą, daug Lietuvos piliečių ėmė lankytis Baltarusijoje. Aišku, į ją vyksta ir Latvijos bei Lenkijos gyventojai, tačiau vykstančių iš Lietuvos skaičius, nepaisant pastaruoju metu mažėjančių srautų, vis tiek išlieka didžiausias.

Taip pat teisingas ministro teiginys, kad kaimynai turi rasti „modus vivendi". Anglai šiuo klausimu turi gerą posakį - nėra amžinų draugų ar priešų, yra tik amžini interesai. Akivaizdžiausiai ši formulė veikia tarp kaimyninių šalių. Istorijoje yra apstu pavyzdžių, kai šalys susipriešina, apsipyksta, bet vėliau vėl užmezga santykius ir bendradarbiauja toliau. Kaip Lenkija ir Vokietija, ar Lietuva ir Lenkija.

Būdama vidutinio dydžio valstybe ir mėgindama išlaikyti savarankiškumą, Baltarusija gravituoja tarp ES ir Rusijos. Tikimybė, kad Baltarusija nori tapti sąjunginės (federacinės ar net unitarinės) valstybės dalimi nėra didelė (patys baltarusiai teigia to visiškai nenorintys - aut. past.). Visgi dabar ta kryptis gerokai sustiprinta dėl geopolitinių slinkčių, dėl karo Ukrainoje, dėl ES šalių, įskaitant Lietuvą, griežtos laikysenos Minsko atžvilgiu.

Trumpalaikėje perspektyvoje santykiai išliks panašūs, tai yra, įšalo fazėje, tačiau reikia matyti dvigubą santykių dugną, kurį atskleidžia prekybiniai ryšiai. Eksportas turi tendencijas augti ir augimas yra įspūdingas. Galime daug spekuliuoti apie tai, ką tokie dalykai reiškia ir į spekuliacijų klausimą tikrai patektų sankcijos bei jų apėjimo mechanizmai, tačiau tai yra atskiras klausimas.

- Baltarusijos premjeras Romanas Golovčenko dar 2022 m. pabrėžė būtinybę gerinti santykius ir priminė, jog valdžios keičiasi, tačiau žmonės, kuriems reikia gyventi kaimynystėje, išlieka. Dabartinis Baltarusijos URM vadovo pareiškimas yra ankstesnės Minsko politikos tąsa?

- Jie suinteresuoti pusiausvyra. Lietuva viena iš tų šalių, per kurią galima išlaikyti pusiausvyrą bei atsispirti Rusijos įtakai. Istoriškai pusiausvyros politika vykdoma kelis pastaruosius dešimtmečius. Tai, ką sako Baltarusijos URM vadovas, yra akivaizdus pusiausvyros politikos tęsinys, tik pusiausvyra nereiškia 50:50. Konkrečiu laiku ji gali būti pakrypus į vieną ar kitą pusę. Pusiausvyra Minskui būtina tiek, kiek Baltarusija suinteresuota likti nepriklausoma, turėti savo vidaus politinę tvarką, savą užsienio ir gynybos politiką.

Beje, mes visko neįvertiname ir piešiame geopolitinį paveikslą baltai arba juodai, o čia spalvų yra gerokai daugiau. Mums atrodo, kad Minskas turi tik du pasirinkimus - demokratizuojasi ir juda link ES arba tampa sudėtine federacinės sąjunginės valstybės dalimi. Mes nematome trečio kelio, bet jis yra ir būtent juo Minskas stengiasi ar bando eiti, siųsdamas atitinkamus signalus kaimynams.

- Jeigu Minskas taip nori „draugauti", kodėl vis neišsprendžiamas nelegalių migrantų klausimas?

- Tai yra spaudimo kaimyninėms šalims įrankis. Bet nelegalų skaičiai čia, lyginant su Pietų Europa, pavyzdžiui, Ispanija ar Italija, yra maži. Netgi lyginant su ukrainiečių migracija dėl karo į Lenkiją, Lietuvą ar Latviją skaičiai maži ir procentine išraiška, ir faktiškai. Abi pusės naudoja nelegalų kortą santykiams paaštrinti, nors nelegali migracija nėra labai didelė.

Beje, Migracijos departamentas teikia informaciją, kiek į Lietuvą legaliai atvyko Vidurinės Azijos gyventojų. Vien nuo 2023 m. pradžios iki šių metų pavasario uzbekų padaugėjo daugiau nei 4 kartus, arba nuo 1,8 iki 9,7 tūkst., kirgizų - daugiau 3 kartus, nuo maždaug 2 iki 6,6 tūkst., tadžikų atitinkami nuo 1,4 iki 6,3 tūkst. arba 4,5 karto. Vien iš minėtų trijų šalių atvyko daugiau nei 17 tūkst. migrantų. Palyginus su jais nelegalų kiekiai atrodo nerimtai. Antai, pasieniečiai per visus 2023 m. apgręžė 2643 nelegalus iš Baltarusijos, kai šiemet tik 623. Reikia lyginti du migrantų srautus absoliučiais skaičiais ir matysime, kur tikra problema, kur tariama.

- Kaip manote, kada situacija Vilniaus ir Minsko santykiuose ims keistis ir kas tam galėtų turėti įtakos?

- Lietuvos viduje santykius gali keisti naujas Seimas, nes rinkimų kampanijoje dabartinei politikai išsakyta nemažai kritikos ir vis primenama, kad statome vežimą prieš arklį. Gali būti, kad atsiras judesių tiek iš naujo Seimo, tiek iš Vyriausybės.

Labai svarbus veiksnys bus karo Ukrainoje dinamika ir galimi rezultatai. Jeigu karas apibrėžtinoje perspektyvoje baigtųsi ir būtų rasta taikos formulė, tuomet Lietuvos - Baltarusijos santykiai veikiausiai galėtų evoliucionuoti normalizacijos kryptimi. Bet tai neatsitiks trumpuoju laikotarpiu.