1 nuotr.Turkijos prezidentas Redžepas Tajipas Erdoganas (Recep Tayyip Erdogan) pagrasino pasiųsti karius į Izraelį. Reaguodamas į tai, Izraelio užsienio reikalų ministras Izraelis Kacas (Israel Katz) paragino Vašingtoną išmesti Turkiją iš NATO.
1949 m., kai buvo sukurtas karinis blokas, jo ideologai negalėjo įsivaizduoti, kad gali susidaryti situacija, kai kas nors turės būti pašalintas iš Aljanso. Dėl šios priežasties organizacijos chartijoje nėra nuostatos dėl galimybės atimti kurios nors NATO šalies narystę.
Pagal karinio aljanso chartijos 13 str., nuo 1969 m. šalis gali savanoriškai pasitraukti iš bloko. Kad tai padarytų, šalis, norinti išstoti iš NATO, turi pranešti Vašingtonui apie savo ketinimus. Po metų ji galės oficialiai palikti Aljansą.
Iki šiol nė viena valstybė nepareiškė ketinimų taikyti 13 str. ir pasitraukti iš karinio bloko, tačiau buvo keletas atvejų, kai šalys sumažino savo dalyvavimo NATO lygį. 1966 m. dėl nesutarimų su Vašingtonu Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis (Charles de Gaulle) pasitraukė iš NATO karinės vadovybės struktūros.
Šį statusą Paryžius išlaikė iki 2009 m., kai prezidento Nikolia Sarkozi (Nicola Sarkozy) sprendimu, Prancūzija grįžo į karinio aljanso vadovybę.
Tiesa, yra keletas valstybių, kurios anksčiau buvo NATO dalis, o šiandien blokui nebepriklauso, nes Aljanso kūrimo metu buvo kolonijos. Taip atsitiko su Malta, kuri buvo karinio Aljanso dalis iki nepriklausomybės paskelbimo 1964 m.
Trumpą laiką Aljansas apėmė Alžyrą ir Kiprą.
