Ar Baltarusija neužstrigs Rusijos gerklėje?

Pastarąją savaitę Lietuvos užsienio reikalų ministerijos surengtame saugumo politikos ekspertų susitikime dalyvavęs garsaus politologo, JAV prezidento Džimio Karterio (Jimmy Carter) patarėjo Zbignevo Bžezisnkio (Zbignew Brzezinski) sūnus I.Bžezinskis akcentuoja, kad siekiant atremti Rusijos agresiją prieš Vakarus sankcijos turi būti ne tik taikomos toliau, - jos turi būti ir proporcingos Rusijos invaziniams veiksmams.

Ekspertas taip pat nurodė, kad JAV saugumo radare, be Irano, šiuo metu išlieka Kinija bei Rusija. Pastaroji, mano I.Bžezinskis, Irano ir JAV konflikte neliks nuošalyje. Jo teigimu, Rusijos interesas bus ir toliau silpninti Vakarus ir didinti savo įtaką Artimuosiuose Rytuose.

- Kas visgi šiuo metu JAV saugumo radare yra svarbiausia? Kinija ar Iranas?

- JAV saugumo politika labai pasikeitė ir šiuo metu fokusuojasi į didžiųjų pasaulio galybių varžybas. Žinoma, pagrindinis dėmesys atitenka Kinijai ir Rusijai. Šioms šalims skiriamas didelis dėmesys ir JAV saugumo strategijose bei gynybos dokumentuose. Bet, manau, iš šių dviejų šalių prioritetas visgi teikiamas Kinijai. JAV svarbu žinoti, kaip valdyti ir spręsti problemas, atsirandančias dėl Kinijos didėjančios galios politinėje, ekonominėje, saugumo ir karinėje srityse.

- Irano įvykių kontekste nemažai kritikos sulaukė ES dėl savo pasyvumo. Ar, jūsų nuomone, įmanoma, kad Europa būtų aktyvesnė?

- Suprantu ES norą turėti politinių susitarimų ir konstruktyvesnių santykių su Iranu. Aš susirūpinęs, kad tokia pozicija gali būti neveiksminga, nes Iranas daro gąsdinančius ir pavojingus veiksmus regione. Iranas palaiko terorizmą, tai yra tai, ką Europa turėtų suprasti ir dėl to Iraną spausti. Europa turėtų būti valingesnė ir ekonominiais bei kariniais svertais daryti spaudimą Iranui.

- Lietuvoje yra sakančių, kad Baltarusijos, kaip suverenios valstybės, nebėra. Kad tai - Rusijos ir Baltarusijos sąjunga. Kita vertus, Rusijos ir Baltarusijos susijungimo procesas nėra sklandus, kartais išsiskiria lyderių nuomonės. Žvelgiant iš šalies, kiek Europai būtų pavojingas Baltarusijos ir Rusijos susijungimas?

- Manau, kad pirmiausia tai būtų pavojinga Rusijai. Mano nuomone, V.Putinas neįvertina nacionalinio identiškumo jausmo Baltarusijoje. Jausdamas nostalgiją sovietų erai, jis mano, kad Baltarusija entuziastingai grįš ir bus pavaldi Rusijai. V.Putinas, akivaizdu, galvoja, kad Baltarusija gali būti Rusijos dalis. Tačiau, mano galva, valstybių susijungimas būtų tiesiog galvos skausmas tiek Rusijai, tiek V.Putinui. Manau, kad šiuo metu ir Kaukazas yra tam tikras galvos skausmas Rusijai: ten juk yra žmonių, kurie siekia nepriklausomybės ir jaučia, kad gyvena kitos valstybės priespaudoje. Gali būti, kad kažkas panašaus būtų ir Baltarusijos atveju, nes ji būtų priversta paklusti Rusijos suverenitetui. Europai, žinoma, tai būtų rizika, nes būti prie sienos su regionu, kurio piliečiai jaučia, kad jų suverenitetas buvo „paimtas“ nesąžiningai, nėra saugu.

- Kokie galimi tolesni Rusijos žingsniai po invazijos Kryme?

- Tolesni realūs kariniai veiksmai prieš Ukrainą yra būtent tie žingsniai, kuriuos V.Putinas žengęs rizikuotų sukelti dar vieną konfliktą tarptautinėje erdvėje. Geros žinios, kad Ukraina tampa ekonomiškai stipresnė ir politiškai stabilesnė bei atsparesnė. Jos gynybos pajėgumai vis stiprėja, tampa atsparūs, jos sąsajos su Vakarais vis labiau gilėja. Tačiau reikia nepamiršti, kad Putinas tebėra nukreipęs akis į Ukrainą. Jis mato Ukrainą kaip prizą, kurį nori susigrąžinti, ištraukti iš Vakarų įtakos zonos. Todėl mes negalime atmesti dar vieno karinio žingsnio prieš Ukrainą. Antra, Rusija bandys dar labiau silpninti Baltarusijos nepriklausomybę. Reikia į tai žiūrėti atsargiai. V.Putinas tikriausiai tai darys ekonominiais ir politiniais svertais. Visgi nemanau, kad Baltarusija taip lengvai pasiduotų. Bet, jei vis dėlto taip įvyktų,.. tai gali lemti dar vieną krizę. Trečia sritis, į kurią krypsta akys, tai galima klaida Baltijos jūros regione (...). Manau, apsiskaičiavimo rizika, žmogiškų klaidų rizikų rezultatas, gali būti tai, ką aš vadinu netyčine „raudono ir mėlyno kova“, kuri gali lemti pavojingą padėties eskalaciją. Ketvirta, manau, turėtume atidžiai stebėti, kas vyksta Arktyje. Yra įdomu tai, ką Putinas daro ten pastarąjį dešimtmetį. Putinas Rusiją identifikuoja kaip Arkties valstybę. Arkčiai jis suteikia svarbią vietą Rusijos istorijoje, kartu jis aiškiai supranta svarbų Arkties vaidmenį Rusijos ekonomikoje. Dėl to jis stengiasi plėsti Rusijos teritorines ambicijas Arktyje. Be to, Arktyje jie pradėjo ir militarizacijos veiksmus (...).

- Ar Vakarai gali imtis tarptautinių veiksmų, galinčių sustabdyti Rusijos reiškiamas ambicijas Arkties regione?

- Mes galime pradėti planuoti savo veiksmus nenumatytais atvejais. Šiuo metu mes neturime tikslių duomenų apie Rusijos karinius veiksmus. Bet mes turime politinius ir ekonominius išteklius, kuriuos galime dėti ant stalo. Dabar yra laikas Rusijai parodyti, kad mes nepritariame jos veiksmams, o visi teritoriniai ginčai turi būti sprendžiami ilgametėmis tarptautinėmis taisyklėmis. Jeigu Rusija vėl darys provokuojamus žingsnius, Vakarai turi taikyti politines ir ekonomines sankcijas. Tokiu būdu Rusijai būtų parodyti daromų veiksmų padariniai. Žinotų, kad Vakarai reaguos greitai ir atsakys į jos veiksmus.

- Bet ar Vakarų sankcijos Rusijai daro poveikį, kuris skatintų keisti jos elgseną?

- Sankcijos yra ir jos daro tam tikrą poveikį Rusijai. Klausimas kyla tik dėl to, ar jos yra pakankamos reaguojant į Rusijos veiksmus Gruzijoje 2008 m., į okupaciją Kryme bei Donbase. Tai reikšmingi žingsniai, o ginčas vyksta, ar Vakarų sankcijos šiems veiksmams proporcingos? Žiūrėkime į faktus apie „Nord Stream 2“, netgi po 2014 m. veiksmų projektas tęsiamas. Toliau žiūrėkime - Europa ir toliau perka didžiulius kiekius naftos ir dujų iš Rusijos. Suprantu, kad tarptautinėje erdvėje dialogas yra svarbus, bet sunku matyti Vakarų lyderius, skatinančius verslo susitarimus su Rusija. Su valstybe, kuri okupavo dviejų valstybių teritorijas, priklausančias Europai. Žiūrėkime ir į faktą, kad Rusijos ekonominis augimas šiuo metu siekia nuo 1 iki 2 proc. (...). Mūsų taikomos sankcijos individualios, prieš tam tikras Rusijos kompanijas, kurios, tiesą pasakius, net neturi didelių verslo sandorių su Vakarais. Dabar pritaikėme sankcijas Rusijos ginklų gamintojams. O kiek tokios produkcijos apskritai yra Vakaruose? Tikrai ne per daugiausia (...).